18 minučių trunkantis nespalvotas filmas kasmet prikausto milijonus Vokietijos žiūrovų prie televizorių ekrano.
90-metė turtinga dama Sofija kasmet savo gimtadienį švenčia su tais pačiais artimiausiais keturiais draugais. Jos tarnas Džeimsas kaskart padengia stalą, pasirūpina pilnomis taurėmis ir laiku patiektais patiekalais.
Visa bėda, jog jis pats atsakingas ir už tai, kad taurės būtų ištuštintos. Mat jubiliatės svečiai jau seniai išmirę, o tradicija švęsti damos gimtadienį nepasikeitė.
Šios tarno pastangos įkūnyti svečius, o kartu nenuvilti savo ponios, kasmet prajuokina vokiečius taip, tarsi jie šį filmą matytų pirmą kartą.
Televizijos pjesė Naujųjų metų išvakarėse rodoma keletą kartų. Kas nespėja vienu laiku pasižiūrėti, gali tai padaryti patogesniu laiku arba daryti dar kitaip – nepraleisti nė vieno karto.
Tad nenuostabu, kad dar 1988 metais šis filmas pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip dažniausiai kartojama televizijos produkcija visame pasaulyje.
Savo ilgaamžiškumu į ją galėtų lygiuotis tik kitas Vokietijos televizijos produktas – ilgiausiai kuriamas serialas „Nusikaltimo vieta“ („Tatort“), nuo 1970 metų kiekvieną sekmadienį žiūrovams pristatantis vis naują painią kriminalinę istoriją.
„Taip, kaip kasmet“ („The same procedure as every year“) – tai turbūt bene geriausiai vokiečiams žinomas sakinys anglų kalba, mat jis šioje pjesėje kartojamas daugybę kartų.
Ligi šių dienų tai vienintelis filmas Vokietijoje, kuris rodomas anglų kalba. Britų humoras pavergė vokiečius be jokio vertimo.
Tokios sėkmės greičiausiai neplanavo ir šią pjesę vokiečiams parodę aktorius Peteris Frankenfeldas ir režisierius Heinzas Dunkhase. Pamatę ją viename Londono teatre vokiečiai nusprendė perkelti į televiziją ir parodyti savo tautiečiams.
Į Hamburge vykusį filmavimą buvo pakviesti britai aktoriai. Tarno vaidmenį gavęs Freddie Frintonas ilgai delsė, bet sutiko atvykti į Vokietiją.
Antrojo pasaulinio karo metais jis tarnavo britų kariuomenėje, todėl apie Vokietiją nebuvo pačios geriausios nuomonės. Tačiau būtent šis vaidmuo jam atvėrė naujus kelius – jis gavo daugybę pasiūlymų vaidinti savo šalyje.
Rafinuotąją damą suvaidinusi May Warden džiaugėsi gavusi vokiečių pasiūlymą. Jai ši pjesė suteikė galimybę pirmą kartą nusifilmuoti televizijoje.
„Pietūs vienam“ ne iš karto tapo naujametiniu kultu Vokietijoje. Dešimt metų šia pjese dažniausiai būdavo užpildomos pertraukos tarp laidų.
Tik 1972 metais ji pradėta rodyti Naujųjų metų išvakarėse. Pirmiausia vokiškai kalbančiose šalyse, o vėliau šio filmo teises įsigijo dar apie 20 šalių: nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Norvegijos, nuo Australijos iki Farerų salų.
Įdomiausia, kad gimtojoje Jungtinėje Karalystėje nei aktoriai, nei pati pjesė nėra žinomi. Tiesa, 2007 metais britų dienraščio „The Daily Telegraph“ žurnalistai siūlė pjesę perkelti į britų televiziją, tačiau ši iniciatyva ekranų taip ir nepasiekė.
Pjesės scenarijus šiek tiek absurdiškas, bet teigiama, kad tai tikrais faktais paremta 200 metų senumo istorija, atkeliavusi iš Vokietijos.
Karoline Amalie von Sachsen-Gotha-Altenburg ir jos tarnas tapo pjesės personažais. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, kol vieną dieną ją išgirdo britų teatro autorius Lauri Wylie.
Jis perkėlė ją į teatro sceną, o po keliasdešimt metų istorija pateko į Vokietijos televiziją.
Atsiradus spalvotai televizijai režisieriai buvo sumanę šią istoriją nufilmuoti iš naujo, tačiau netikėtai sustojo aktoriaus F.Frintono širdis ir šis projektas liko neįgyvendintas.
Vis dėlto spalvų šiame filme niekas nepasigenda. Paskutinę metų dieną jų ir taip užtenka, kai dangų nuspalvina naujametiniai fejerverkai.