Prieš kelerius metus E.Vaitkevičė pribloškė ne vieną: pasipuošusi dailiu korsetu šoko burleską ir dalijo interviu apie tai, kad moterims savo moteriškumo nereikia baimintis, o seksualumas taip pat nėra nuodėmė.
Toks pomėgis sukėlė įvairių atgarsių. Pasak Eglijos, patyčios, kurių tuomet sulaukė, buvo paskutinis lašas, kuris privertė išvykti iš Lietuvos.
LNK gyvenimo būdo laidos „Nuo... Iki...“ kūrybinė grupė aplankė E.Vaitkevičę jos namuose Londone. Moteris atvirai prisipažino: „Čia galiu daryti tai, ką noriu. Nebijau būti paniekinta ir kritikuojama. Lietuvoje mane labiausiai žlugdė požiūris į žmogų: jei esi kitoks, tave reikia sumaišyti su žemėmis.“
Su dviem dukterimis – Greta ir Klaudija – prieš ketverius metus į Londoną persikrausčiusi Eglija namuose ėmė teikti veido ir kūno puoselėjimo paslaugas. Uždarbis nebuvo didelis, todėl lietuvė pradėjo mąstyti, koks verslas galėtų džiuginti ir išmaitinti.
Netrukus ji taps profesionalia parfumerininke ir kurs kvepalus, o jų kaina būsianti nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių eurų.
Dešimtys buteliukų su esencijomis, aliejais, mentelės – Eglija palinkusi prie stalo, atrodančio tarsi chemijos laboratorija. Parfumerijos paslapčių ji mokėsi parfumerijos pramonės centru vadinamo Graso (Prancūzija) institute.
Metus trukę mokslai kainavo daugiau kaip dešimt tūkstančių eurų. Kad tiek sukauptų, Eglija turėjo taupyti ir nuolat skaičiuoti.
„Tu turi žinoti, kaip kvepia žemė, asfaltas, koks kvapas lėktuve – tik tada sukursi kvepalus, – aiškino moteris. – Jau dabar galiu atkartoti populiariausius kvapus, parduodamus parduotuvėse.“
Vis dėlto jai kur kas įdomiau kurti originalius kvepalus ir juos pelningai parduoti klientėms. Dabar Eglija kuria savo prekių ženklą. Netrukus savo kurtais kvepalais lietuvė ketina prekiauti internete, o vėliau norėtų atidaryti ir parduotuvę.
Keturis šimtus eurų kainuotų Eglijos kurti kvepalai, tačiau negalėtumėte jais prekiauti. Jeigu norėtumėte vienetinių, tik sau skirtų kvepalų, tektų sumokėti jau kiek daugiau nei 1700 eurų, tačiau tada galėtumėte jais prekiauti. Na, o kvepalai jūsų įmonei su visais reikiamais dokumentais kainuotų mažiausiai 10 tūkstančių eurų.
Suma įspūdinga, bet tai pusės metų ir daugiau darbas, aiškino Eglija. Ji ketina atidaryti ir nedidelę laboratoriją, kurioje susikurti kvepalus galės kiekvienas, kas panorės.
Kai laidos „Nuo... Iki...“ kūrybinė grupė lankėsi Eglijos namuose prieš dvejus metus, moters akys švytėjo iš laimės.
„Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Esu įsimylėjusi ir labai laiminga“, – tuomet kalbėjo Eglija, žiūrėdama į Londone gyvenantį 10 metų jaunesnį odontologą Paulių.
Šiandien Eglija vėl vieniša. „Išsiskyrėme. Meilė praėjo lygiai taip pat greitai, kaip ir atėjo.Dabar man nesvarbu nei amžius, nei rasė, nei tautybė, nei turtai.
Jeigu jautiesi nesaugus, nežinai, kaip pragyvensi, išsilaikysi, pradedi kabintis už vieno, už kito.
Kiekviena mūsų nori matyti perspektyvą – kaip ir aš dabar. Bendrauju su tais vyrais, kurie man atrodo perspektyvūs, kūrybingi, kurie daro, juda pirmyn. Tie, kurie guli, man neįdomūs“, – aiškino E.Vaitkevičė.
Eglija neslėpė: būdama vieniša dviejų dukterų motina išties dairėsi tokio vyro, kuris galėtų būti ne tik moralinė, bet ir finansinė atrama.
„Šiandien mano dukterys užaugusios, užsidirbu pati. Tad vyro padėtis man vis mažiau svarbi“, – sakė lietuvė.
Nors teigia gyvenanti savarankiškai, niekieno nepadedama, Eglija neslėpė: jei ne artimo draugo indų tautybės profesoriaus iš JAV finansinė pagalba, vargu ar būtų taip sėkmingai įsikūrusi svetimoje šalyje. Jie bendrauja iki šiol, tačiau, kaip tvirtino Eglija, dabar jo paramos nereikia.
„Sakau atvirai: kai čia atvažiavau, sulaukiau didžiulės pagalbos. Tikrai nebūčiau važiavusi į vieną kambariuką pas ką nors. Mano draugas padėjo persikelti, finansiškai rėmė daugiau kaip metus. Aš turėjau galimybę mokytis, tobulėti ir po truputį oriai įsilieti į darbo rinką.
Man patinka vyrai, kurie duoda meškerę, o ne užverčia daiktais. Galėčiau netgi duoti patarimą vyrams, kurie turi galimybių: padėkite moteriai investuoti, atrasti save, savo veiklą.
Man tas vyras irgi labai padėjo, aš investavau ne į ką nors, o į save, į mokslus.
Visa tai man padeda savarankiškai gyventi tokiame brangiame mieste“, – džiaugėsi parfumerininkė.
O ko tas vyras norėjo mainais už pagalbą? Juk niekada nieko už dyką nebūna.
„Aš turiu tik save, savo energiją, moteriškumą“, – aptakiai paaiškino Eglija.
Jau ketverius metus Londone gyvenanti E.Vaitkevičė nė neketina grįžti į gimtinę. „Į Lietuvą galima grįžti nebent numirti“, – tokios nuostatos laikosi moteris.
E.Vaitkevičė nori, kad Lietuvos moterys išgirstų jos žodžius: „Nereikia visko užsikrauti ant savo pečių. Reikia nusimesti tą naštą: grįžau iš darbo, dar verdu valgyti, tvarkau. Neruoškite valgyti, eikite pasivaikščioti, į gamtą, pasilinksminti. Ir vyras pasidalys ta našta.
Nebijokite priimti dovanų, mokėkite padėkoti vyrui ir apskritai visiems. Pastebėjau, kad Lietuvoje niekam už nieką nedėkojama. O padėka yra didžiulis turtas, energijos pliūpsnis.
Pastaraisiais metais supratau, kad gyvenimo tikslas – būti laimingam. Tu darai ką nors, kad patirtum malonumą: perki namą, nes tau malonu tvarkytis, vyrai perka automobilius, nes smagu juos vairuoti. Viskas dėl malonumo.
Jei kiekvienas suprastų, koks gyvenimo tikslas, žmonės būtų laimingi.“
Keisti savo gyvenimą E.Vaitkevičė patarė nuo paprasto pratimo: reikia susirašyti norus ir, kai jų bus šimtas ar du šimtai, išbraukti tuos, kurie susiję su kitais žmonėmis.
„Jei pasirodys, kad lieka tik vienas kitas dalykas, kurio nori tik sau, – daryk išvadas, – patarė Eglija. – Jei myli save tik viena tūkstantąja procento, nieko iš to gera. Turi būti du šimtai norų, skirtų tik tau. Pavyzdžiui, šiandien tu nori pagulėti vonioje tarp putų, išgerti sulčių. Ir daryk!
Jei drįsite šiais patarimais pasinaudoti, patikėkite, gyvenimas taps daug malonesnis ir gražesnis.“
Parengė Milda Augulytė
