Paklausta, kas kariuomenėje jai yra sunkiausia, Kamilė neskuba skųstis: „Galbūt pradžioje buvo sunku įprasti prie labai intensyvaus režimo. Šeštą ryto keliesi, dešimt minučių susiruošti, daugybė treniruočių ir griežta tvarka...Tačiau tai yra visiškai normalu: tvirčiau suspaustas žmogus greičiau ir pripranta“, – svarsto Kamilė ir tikina, kad pati jau visiškai apsiprato. „Nėra kada nuobodžiauti: skrieja dienos ir savaitės, maišosi mėnesiai“, – stereotipus apie ilgas dienas kariuomenėje griauna pašnekovė.
„Fizinis pasirengimas gąsdina tuos, kurie visą gyvenimą sėdėjo prie kompiuterio. O jeigu anksčiau pasportuodavai ir pakankamai judėjai, nevilties treniruotėse tikrai nebus: tai, ko dar neišmokai, tai, kur dar esi silpnas, sustiprinsi čia, treniruočių metu“, – ramina pasitempusi savanorė. „Žinoma, būna ir tikrų išbandymų, – pirmąsias dienas prisimena Kamilė, – pavyzdžiui, kai visą naktį šliaužioji per kliūčių ruožą ir ryte pamatai mėlynas savo kojas. Bet įspūdžiai, patirtis – viską atperka“. Kamilė pabrėžia, kad moterų laikymas silpnesnėmis taip pat „laužtas iš piršto“– ne vienai merginai sekasi taip pat puikiai kaip ir vaikinams.
Laidos vedėjai Renatai pasidomėjus, ar tėvai nesijaudino dėl tokio neįprasto dukros pasirinkimo, Kamilė pateikia puikų palyginimą: „Tėvai juk jaudinasi visada: kai tu kariuomenėje, kai tu dirbi užsienyje ar jau net kuri ten santykius. Tai yra normalu: sveikai jaudinosi ir maniškiai, tačiau tikrai labai palaikė. Kariuomenė mūsų neišskyrė, o kaip tik suartino: dabar daug dažniau grįžtu į gimtuosius namus“.
Buvusi grafinio dizaino studentė bei jau „apšilusi kojas“ vilnietė neslepia, kad prieš kariuomenę dar nebuvo iki galo atradusi savęs: „Nors turėjau puikias sąlygas ir aplinką, kažko dar trūko. Visų pirma, buvau užrietusi nosytę, rinkdavausi, su kuo kalbėti, su kuo ne, visų antra – nelabai žinojau, ko pati noriu iš savęs bei kitų. Dabar viskas daug paprasčiau – ėmiau vertinti naujas vertybes, kitokias asmenybes“, – dar visai neseniai virusį gyvenimą prisimena Kamilė.
Vienintelis dalykas, kurio Kamilei kariuomenėje trūksta – tai įgimtas moters noras puoštis. „Vis dėlto pavasaris, norisi pasidžiaugti, o čia kaip žalia taip žalia“, – ironizuoja juodaplaukė. Kita vertus, Kamilė džiaugiasi, kad kariuomenėje neegzistuoja materialūs rūpesčiai, pinigai ir kiti varginantys klausimai. „Grįžus bus daug paprasčiau gyventi“, – neabejoja mergina.
Kamilės gyvenimas kariuomenėje – pilnas įspūdžių: „Labai patiko mėtyti granatas, pajausti, kaip nuo tavęs priklauso sprogimas. Skridau ir kariniu sraigtasparniu – buvo kažkas nerealaus. Paskutinis tuščias langelis – šuolis su parašiutu“, – nekantrumu spirga Kamilė ir tvirtina, kad kariuomenė – puikus būdas nuspręsti, ko nori gyvenime.
