„Per daug tokių įvykių Lietuvoje. Pati žinau tris žmones, dar visiškai jaunus, nepilnamečius, kurie pasirinko savižudybę. Tai taip baisu, taip skaudu, taip neteisinga. Nesu tikra, kad pati nebūčiau patekusi į panašią suvestinę“, – sunkiai atsidusdama kalbėjo R.Šakalytė-Jakovleva.
Renatos tėvai išsiskyrė, kai jai dar nebuvo dvejų. Šešerius metus mergaitę augino seneliai ir tai buvę laimingiausi vaikystės metai.
Pragaras prasidėjo tuomet, kai motina susipažino su kitu vyru ir ištekėjo. Patėvis vis dažniau namo grįždavo girtas ir piktas, pradėjo smurtauti prieš mamą ir vėliau gimusią sesę.
Renatai net sunku pagalvoti, koks būtų buvęs jos likimas, jei ne seneliai, pas kuriuos bėgdavo, kai namuose smurtaudavo patėvis.
„Tie vaikai, kurie išėjo, tikriausiai neturėjo į ką atsiremti. Todėl visada turime susimąstyti, šalia ko esame, ir nebijoti išgirsti, pamatyti, kalbėtis, net jei atrodo, kad nieko negalime pakeisti, nieko negalime padaryti.
Tikrai padarysime! Kartais užkalbintas parduotuvėje vaikas galbūt nenusipirks ko nors, ką būtų panaudojęs savižudybei.
Mes niekada nežinome, ką galime pakeisti. Ir visada, kai išgirstu žinią, kad kas nors išėjo, galvoju: kodėl manęs nenusiuntė ten pabūti šalia?“ – grąžė rankas moteris.
Jei sunkią minutę nėra į ką atsiremti, padariniai gali būti tragiški. Tik artimųjų pagalba Renatai suteikė jėgų siekti svajonių. Dabar ji – laiminga žmona, motina ir populiari laidų vedėja.
Nuo daugybės tamsių minčių ją išgelbėjo draugė, kuri visada buvo šalia ir padėjo.
Ką turėjo jausti Renatos mama, kuri nerado jėgų išsiskirti matydama, kaip šeimos vyras kelia ranką prieš jos dukrą?
„Be abejo, mama mane gindavo, kiek galėdavo, bet tai būdavo kaip estafetės perdavimas: jei skriausdavo mamą, aš bandydavau ją apginti ir gaudavau, jei mane skriausdavo, mama bandydavo užstoti ir tada gaudavo ji“, – slogiais prisiminimais dalijosi televizijos laidų vedėja.
Renatai galvoje sukosi baisios mintys – mergaitė norėjo atkeršyti stipriam skriaudikui.
„Kai tau visur skauda ir tas skausmas nueina net iki blakstienų galiukų, tikrai neatrodo, kad štai dabar gavai gyvenimo pamoką, iškęsi ir kada nors iš jos pasimokysi, kad tai padarys tave stipresnę, tvirtesnę, o kiekvienas smūgis į galvą – tarsi tavo gyvenimo išbandymas. Be abejo, ne.
Buvo visokių minčių – kadaise netgi norėjau žiurknuodžių jam pripilti“, – nervingai nusijuokė Renata.
Supratusi, kad mama neras jėgų išsiskirti, o ji ir sesuo, kuriai taip pat nemažai kliūdavo nuo tikro tėvo, toliau kentės, Renata užsisklendė.
„Savisaugos instinktu įvertini, kad jėgos nelygios ir nėra prasmės priešgyniauti, todėl užsidarai į kiautą ir gyveni kaip robotukas“, – vaikystės ir paauglystės būseną apibūdino moteris.
Ilgainiui paauglė pradėjo kurti planus, kaip greičiau pabėgti iš namų. Renata visas jėgas skyrė mokslams, skaitė knygas ir žinojo: jeigu gerai mokysis, tai bus raktas iš namų.
„Gerai mokiausi ne todėl, kad norėjau būti pirmūnė.
Aš suvokiau, kad gerai mokydamasi gausiu bilietą į geresnį gyvenimą.
Širdies kamputyje turbūt tikėjausi, kad būdama geriausia visur, kur tik įmanoma, gal įtiksiu patėviui ir įrodysiu, jog nesu nevykėlė, niekam tikusi, kokia, anot jo, buvo mano motina“, – pasakojo R.Šakalytė-Jakovleva.
Mergaitė patyrė ne vien fizinį, bet ir psichologinį smurtą. „Buvau be galo kompleksuota, nes tuo metu mano savivertė buvo smukusi dėl patėvio elgesio.
Senelis mano savivertę pakeldavo, o patėvis sutrypdavo. Jaučiausi negraži, nepatraukli, kartais galbūt net neprotinga“, – savo kompleksus vardijo pašnekovė.
Renata buvo ir yra protinga. Mokslus baigė puikiai, atvyko studijuoti į Vilnių, o dabar yra sėkmingai dirbanti ir laimingai gyvenanti moteris.
Prabilti apie smurtą R.Šakalytė-Jakovleva ryžosi ne dėl dėmesio – jo žurnalistei tikrai pakanka.
Moteris tiesiog nori paskatinti likimo nuskriaustus vaikus garsiai kalbėti apie nuoskaudas, nes net ir sėkmės lydimi kai kurie žmonės kadaise buvo aukos.
„Taip, aš esu auka. Aš juk nebuvau budelis, smurtautoja, aš buvau ta, kuri kentė smurtą. Oficialiai tai vadinama aukomis.
Bet man nereikia nei gailesčio, nei užuojautų – aš tą etapą perėjau, viskas sudėliota į lentynėles, su tuo susitaikyta.
Aš kalbu, kad parodyčiau, kokia beprasmybė gyventi moterims kenčiant smurtą. Visiška nesąmonė bandyti išsaugoti šeimą, tėvą, kuris daužo tiek mamą, tiek vaikus. Tai nėra jokia šeima, tai kančia ir jums, ir jūsų vaikams.
Mielos moterys, baigėsi Žemaitės laikai, jūs puikiai galite būti laimingos ir be tokių vyrų.
Kalbu dar ir todėl, kad manau, jog yra daug vaikų, kurie gyvena, deja, taip pat, kaip aš gyvenau prieš 20 metų.
Noriu jums pasakyti: jūs nesate vieni, jūsų gyvenimas neprivalo būti toks, koks yra. Jūs galite išsivaduoti iš tos aplinkos ir būti vietoje, kurioje aš dabar sėdžiu. Netylėkite ir nekentėkite!“ – ragino visus nesitaikstyti su smurtu vaikystėje jį patyrusi R.Šakalytė-Jakovleva.
Parengė Milda Augulytė
