Šiltą pavasario vakarą Londono centre – sujudimas. Prie kino teatro „Cineworld“ – būriai fotografų ir smalsuolių, norinčių bent akies krašteliu pamatyti į premjerą atvykstančias žvaigždes.
Visus juos priviliojo žinia, kad čia rengiamas išankstinis serialo „Genijus“ seansas. Dešimties serijų filme, kurį šį sekmadienį 18 valandą kanalas „National Geographic“ pradės rodyti ir Lietuvoje, pasakojama A.Einsteino, genialaus mokslininko, Nobelio premijos laureato, reliatyvumo teorijos atradėjo, istorija.
Viskas apgalvota iki smulkmenų: salėje griežė smuikininkė (nes šiuo instrumentu grojo ir A.Einsteinas), parinktas kino teatras – veikęs dar tada, kai gyveno šis mokslininkas, o visiems svečiams įteiktos ir jo citatų knygos.
Jau pirma serija, parodyta kviestinei publikai, nenuvylė – daug dramos, įtampos ir humoro, narpliojamas painus asmeninis A.Einsteino gyvenimas, neįtikėtina scena, susijusi su nacių režimu, ir įspūdingai atkurta XXI amžiaus pradžios aplinka.
Kaip neslėpė patys serialo kūrėjai, pirmiausia tai filmas apie sudėtingą ir įdomią A.Einsteino asmenybę, o ne apie jo mokslinius atradimus. Jau patvirtinta, kad kitais metais bus antrasis „Genijaus“ sezonas, pasakosiantis apie kitą garsų žmogų. Idėja – kad tai virstų ilgamete serialų tradicija, atskleisiančia žymiausių istorinių asmenybių gyvenimą.
Po pirmos serijos salėje pasigirdus plojimams garsus britų komikas Stephenas Fry į sceną pakvietė jo komandą. O ji – labai įspūdinga.
Laikai, kai garsiausi aktoriai ir režisieriai kreivai žiūrėjo į televiziją, baigėsi, ir „Genijus“ yra puikus to įrodymas. Serialą kūrė tikra svajonių komanda. Jį prodiusuoti ėmėsi JAV milijardierė Gigi Pritzker ir Holivudo grandai Brianas Grazeris bei Ronas Howardas.
Pastarasis – pasaulinio garso režisierius, laimėjęs „Oskarą“ už filmą „Nuostabus protas“ ir sukūręs tokius didelio populiarumo sulaukusius filmus kaip „Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“, „Apolo 13“.
Negana to, R.Howardas ne tik prižiūrėjo Prahoje nufilmuoto „Genijaus“ kūrimą, bet ir pats režisavo pirmą jo seriją.
„Kodėl sutikau dirbti su televizija? Pirmiausia todėl, kad dešimties valandų TV filmas leidžia daug išsamiau papasakoti istoriją nei dviejų valandų kino filmas“, – „TV antenai“ prasitarė režisierius, net ir į ypač svarbiems svečiams surengtą premjerą atvykęs su džinsais ir beisbolo kepuraite.
Aktorių sąrašas irgi daro įspūdį. Antrąją A.Einsteino žmoną Elsą Lowenthal įkūnijo britė Emily Watson – BAFTA apdovanojimo laureatė, pagarsėjusi vaidmenimis filmuose „Prieš bangas“, „Andželos pelenai“, „Visko teorija“.
Pirmąją A.Einsteino žmoną Milevą Marič vaidino kylanti britų žvaigždė Samantha Colley, A.Einsteiną jaunystėje – britų folkroko muzikantas ir aktorius Johnny Flynnas, o A.Einsteino varžovą mokslininką Philippą Lenardą – airių aktorius Michaelas McElhattonas, gerai pažįstamas iš serialo „Sostų karai“.
Daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukė G.Rushas – vienas iš nedaugelio aktorių, savo kolekcijoje turinčių kino, televizijos ir teatro apdovanojimų „šventąją trejybę“.
„Oskarą“, „Emmy“ ir teatro apdovanojimą „Tony“ pelnęs australas yra sukūręs kalnus įsimintinų vaidmenų. Vieniems jis – įtaigus mokytojas Lionelis Logue’as, išmokęs karalių Jurgį VI nemikčioti filme „Karaliaus kalba“. Kitiems – išprotėjęs markizas de Sade’as iš filmo „Skandalingoji plunksna“. Tretiems – spalvingasis kapitonas Barbosa iš kino filmų serijos „Karibų jūros piratai“.
Geriausio aktoriaus „Oskarą“ jis pelnė už 1996-ųjų filmą „Spindesys“, kuriame įkūnijo psichologinių problemų kamuojamą pianistą Davidą Helfgottą. Sutapimas ar ne, bet dar tris kartus į „Oskarą“ jis pretendavo už vaidmenis, kai įkūnijo tikras asmenybes: jau minėtus L.Logue’ą, markizą de Sadą ir teatro impresarijų Philipą Henslowe’ą filme „Įsimylėjęs Šekspyras“.
Didelė sėkmė prognozuojama ir serialui „Genijus“, kuriame G.Rushas vaidina A.Einsteiną gyvenimo laikotarpiu nuo maždaug keturiasdešimties metų iki mirties.
G.Rushas – vienas tų aktorių, prie kurių pavardės apibūdinimas „žvaigždė“ skamba gal net kiek per kukliai, tačiau susidūręs su juo nepajunti nė lašo pasipūtimo.
Pirmas įspūdis – jis labai liesas. Antras – kalbėdamas taip energingai gestikuliuoja į visas puses, kad atrodo, jog iš rankų tuoj netyčia išmuš diktofoną.
Trečias – noro linksmintis jis turi per akis. Po premjeros surengtame vakarėlyje restorane „Quaglino’s“ G.Rushas su kokteilio taure šėlo iki išnaktų ir išėjo vienas paskutinių – nepatingėjęs nusifotografuoti su būriu už durų laukiančių gerbėjų.
O kitą rytą be mažiausių nuovargio ženklų išsišiepęs dalijo interviu žurnalistams. Tiesa, pagal holivudines taisykles. Visus pokalbius akylai stebėjo atstovė spaudai, pateikti bet kokį su serialu nesusijusį klausimą – draudžiama. Vis dėlto apie „Genijų“ ir A.Einsteiną jis tikrai turi ką papasakoti. Ir daro tai su didžiuliu užsidegimu.
– Ką pirmiausia pamanėte, kai jums pasiūlė A.Einsteino vaidmenį? – paklausiau G.Rusho.
– Nuliūdau, nes iš pradžių buvau priverstas pasiūlymą atmesti.
Kai pasakė, kad pirmą seriją režisuos R.Howardas, pradėjau šokinėti iš džiaugsmo – puiku, būtinai darom! Tada mano agentas ir sako: tai štai, bus tas serialas, vaidinsi A.Einsteiną. Sakau: puiku, o kada? Sako, filmavimai prasideda rugsėjį.
Tada visiškai sutrikau. Matote, beveik pusantrų metų manęs nebuvo namie Melburne – iš pradžių filmavausi penktoje „Karibų jūros piratų“ dalyje, paskui Sidnėjuje vaidinau spektaklyje „Karalius Lyras“.
Buvau skolingas laiko ir dėmesio žmonai (aktorei Jane Menelaus – Red.). Kol manęs nebuvo namie, ji parašė scenarijų kitam dešimties dalių TV serialui, o aš pažadėjau jį redaguoti ir dirbti kartu. Tai buvo didelė klaida. Niekada nedirbkite tokio darbo su žmona. (Juokiasi.)
Žodžiu, atsakiau, kad negalėsiu vaidinti, bet po savaitės man paskambino ir paklausė: gal gali pradėti filmuotis lapkritį? Viskas galiausiai puikiai susiklostė. Man pasisekė, nes tai svajonių vaidmuo. Aš įžengiau į septintąją dešimtį, o tokio amžiaus aktoriai negauna daug gerų pasiūlymų.
– Ar daug apie A.Einsteiną žinojote iki tol?
– Apie jo asmeninį gyvenimą – nieko. Buvau vaikas, kai jis mirė. Kaip ir daugelis, turėjau tą karikatūrinį įsivaizdavimą – vyras beprotiška šukuosena, prisidėjęs prie atominės bombos atsiradimo. Buvo labai įdomu sužinoti, koks jis buvo.
– A.Einsteinas tais laikais buvo populiaresnis už bet kurią šių dienų roko žvaigždę. Jam patiko būtų garsenybe?
– Ne. Atrodė, kad jį nelabai domino žmonių susižavėjimas juo. Jam buvo daug įdomiau kalbėtis apie mokslo idėjas.
Manęs klausia: ar jis buvo toks, kokį norėtumėte pasikviesti vakarienės? Baikite juokus, tikrai taip! Manau, jis nekalbėtų apie save, jis klausinėtų, kaip laikotės jūs. Jis turėjo daug užuojautos ir supratimo kitiems žmonėms, tačiau savo šeimoje – ne. Jis atstūmė sūnų, jo santuokos klostėsi keistai.
Kita vertus, jis neteisė žmonių, neskirstė jų pagal tautybę ar pomėgius, nejautė priešiškumo. Kai filmavome serialą, grimo kambariuose buvo priklijuota daug lapelių su jo citatomis. Vienoje parašyta: „Vieni pietauja pirmą valandą popiet, kiti tuo metu pusryčiauja.“ Būtent! Tai arba geras pokštas, arba jo būdas pasakyti – žmonės skirtingi, priimkite tai.
– Jis buvo mergišius. Jau pirmoje serijoje yra sekso scena su padėjėja. Kuo jis taip traukė moteris?
– Jis turėjo labai didelį... protą. (Kvatojasi.) Turbūt populiarumas irgi netrukdė. Albertas labai domėjosi ne tik fizikos teorija, bet ir tuo, kaip veikia žmogaus protas.
Jis mėgo eksperimentuoti ir galvoti netipiškai, mokėjo juokauti, turėjo įspūdingus plaukus. Buvo charizmatiškas. Ne tik moterys, bet ir vyrai stengėsi būti kuo arčiau jo.
– Jo žmonoms buvo nelengva.
– O, taip. A.Einsteinas nuo pat pradžių jautė, kad prižiūrėti savo protą jam svarbiau nei puoselėti asmeninius santykius.
Kai susipažino su pirmąja žmona serbų mokslininke Mileva Marič, atrodė, kad tai jo gyvenimo meilė. Ji buvo vienintelė mergina, XIX amžiaus pabaigoje priimta į Ciuricho politechnikumą. Akivaizdu, kad ji buvo puiki partnerė ir prisidėjo prie reliatyvumo teorijos.
Laiškai, kuriuos rašė pirmajai žmonai Milevai, kai jie buvo stipriai įsimylėję, yra neįtikėtini. Tragedija, kad ta santuoka iširo, nes jų protai buvo lygiaverčiai. Tai išskirtinė istorija.
Antroji santuoka su pussesere Elsa Lowenthal buvo kitokia. Ji buvo tarsi jo vadybininkė, juos siejo draugystė. Seriale yra fantastiška scena, kur ji rėžia: žinai, man nesvarbu, su kuo tu miegi, bet privalai mane gerbti.
Jis jos netgi atsiprašo. Beveik. (Juokiasi.) A.Einsteinas ištisas valandas galėjo įrodinėti, kad būti su vienu partneriu – nenatūralu žmonėms. Jam tai buvo lyg proto mankšta, jis pasitelkdavo pavyzdžius iš gamtos, kad gyvūnai nėra monogamiški.
Moterims šalia jo buvo sunku ir todėl, kad jis labai mėgo vienatvę. To reikėjo norint mąstyti ir daryti atradimus.
– Elsą įkūnijusi aktorė E.Watson sakė, kad jis taip niekada ir nesuaugo.
– Tai moteriškas požiūris. (Juokiasi.) Nors gal ir teisingas. Jis mėgo būti prižiūrėtas, jam reikėjo, kad buitimi būtų pasirūpinta. Gal jis ieškojo motiniškos moters.
Mums parodė vaizdo įrašą, kuriame jis sako kalbą Amerikos politikams. Ten susirinko svarbūs žmonės, A.Einsteinas ateina ir staiga pamiršta viską pasaulyje, nes jo dėmesys nukrypsta į didelį mikrofoną. Visi laukia, o jis susižavėjęs apžiūrinėja mikrofoną.
Jis buvo savotiškai naivus ir vaikiškas, bet tai buvo esminė jo smegenų veiklos dalis.
– Ko paklaustumėte jo, jei būtų tokia galimybė?
– Gal galėtų pasikalbėti su mano agente ir susitarti dėl geresnio honoraro? Ne, nė neįsivaizduoju. Kurioje rankoje jis laikydavo pypkę?
– Ar jūs ir A.Einsteinas turite ką nors bendra?
– Tikrai ne intelekto koeficientą, tai tikrai žinau. (Juokiasi.) Prieš porą savaičių išsityriau internete. Nemokamai. Yra ten ir gudresnių intelekto testų, už juos reikia mokėti 40 svarų sterlingų, bet aš tikrai tiek nemokėsiu, kad sužinočiau, jog esu idiotas.
Tai štai, atlikau tą testą. Rezultatai – pusė velnio. Mano intelektas – kaip universitetą baigusio, gana protingo žmogaus, bet nieko ypatingo. Prisipažinsiu: buvau kiek pasipūtęs ir tikėjausi, kad gal paaiškės, jog esu protingas kaip fizikas Stephenas Hawkingas. Bet, žinoma, ne. Visą tą laiką jaučiausi kvailys, nes tikrinuosi protą internete.
– Esate pasakojęs, kad vaikystėje pats buvote mokslininkas mėgėjas. Ką turėjote omenyje?
– Būdamas maždaug dešimties beprotiškai susižavėjau programa „Mercury“, kurios tikslas buvo nuskraidinti žmogų į kosmosą. Paauglystėje buvau apsėstas viso to – nusileidimo Mėnulyje ir taip toliau. Svarbiausia man tada buvo kosmosas ir muzika – amerikietiška ir „The Beatles“ bei „The Rolling Stones“.
Troškau tapti astronomu, todėl vyresnėse mokyklos klasėse įnirtingai mokiausi chemijos, fizikos ir matematikos. Kai suvokiau, kad esu beviltiškas, neturiu tam jokių gabumų, pradėjau vadovauti moksleivių dramos klubui. Tai ir pastūmėjo į dabartinę karjerą.
Aš vis dar domiuosi populiariais mokslininkais, tokiais kaip Neilas deGrasse’as Tysonas, prenumeruoju mokslo žurnalus, nes mane tai žavi.
– Ar šis vaidmuo jums suteikė kokių nors gyvenimo pamokų?
– Taip, nes privertė susimąstyti. Labai įdomu, kad rašytojo Walterio Isaacsono knyga apie A.Einsteiną, pagal kurią sukurtas šis serialas, parašyta prieš dešimtmetį. Kaip tik tuo metu pasaulyje vėl pradėjo plisti nacionalistinės idėjos, kurioms A.Einsteinas taip priešinosi.
Pagalvokite – XIX amžiaus pabaiga buvo auksinis mokslo ir pramonės vystymosi laikas, nuo kino iki automobilių. O tada – du pasauliniai karai, totalitarizmo išvešėjimas Europoje, kuris viską sustabdė.
Praėjusio amžiaus pirmoji pusė, kuri rodoma filme, yra turbūt vienas neramiausių laikotarpių žmonijos istorijoje. Manau, pats metas tuos laikus prisiminti dabar, nes jaučiu, kad žmonija žengia atgal.
Kelis dešimtmečius karaliavo vakarietiškas liberalizmas, atrodė, kad viskas aplink gerėja. O dabar gyvename apgavysčių, cinizmo amžiuje. Kas buvo paskutinis pasaulio lyderis, kuris širdyje turėjo tokį pasipriešinimą blogiui, kokį turėjo A.Einsteinas? Gal Mohandas Gandhi, Nelsonas Mandela. Bet kur tokie lyderiai dabar?
Kai pernai pavasarį skaitėme šio serialo scenarijų, buvo tokių pokalbių – o, pažiūrėkite, kaip nacionalsocialistai tada per keliolika metų Vokietijoje iškilo į valdžią, nuo visiško nulio. Ir visi sakė: ne, tai niekada nepasikartos. Dar sakė, kad „Brexit“ tikrai neįvyks, o Donaldas Trumpas niekada nelaimės.
O dabar žiūri ir visur matai šimtmečio senumo įvykių aidą. Manau, istoriją reikia naudoti kaip priemonę geresnei ateičiai kurti, o ne nuolat iš naujo nevykusiai bandyti išrasti ratą.
Jei šis serialas būtų Williamo Shakespeare’o pjesė, ji būtų apie veikėją, kuris rungiasi su pasaulio negandomis. Epocha, laikotarpis – esminiai dalykai šioje istorijoje.
Beje, seriale yra scena, kaip atrenkamas A.Einsteiną vaidinantis aktorius filmui apie atominės bombos sukūrimą ir Hirosimos bombardavimą. Filmas vadinosi „Pradžia ar pabaiga“, pasirodė 1947-aisiais. A.Einsteinui jis labai nepatiko. Jis dažnai prisimenamas kaip žmogus, paskatinęs JAV kurti atominę bombą. Taip ir buvo, tačiau A.Einsteinas kategoriškai nepritarė jos naudojimui.
– Jūsų persikūnijimą į A.Einsteiną kritikai vadina labai įspūdingu. Ar ilgai studijavote jo vaizdo įrašus, mėgindamas perprasti judesius, manieras?
– Visada stengiuosi apgalvoti vaidinamo veikėjo fizines savybes, stovėseną, siluetą. A.Einsteinas buvo stambesnio kūno sudėjimo ir žemesnis už mane. Teko pasitelkti specialius triukus su drabužiais. Pavyzdžiui, vilkėti storinančius švarkus ir gerokai per plačias kelnes – taip atrodai žemesnis.
Kitas triukas – kalbant būti kiek užrietus smakrą, kad atrodytų, jog žiūri į ką nors aukštesnį. Net dukters klausiau, ar neatrodau per mažas. Mano figūra – kaip pupos, jo buvo kaip ropės.
Grimo meistrai nuveikė puikų darbą – mano veidas yra pailgesnis nei A.Einsteino. Žinoma, šukuosena – irgi atitinkama. Prireikė papildomų plaukų, nes jo buvo vešlūs, o maniškius jau nuėdė kandys. (Juokiasi.) Buvau grimuojamas gal penkiais skirtingais būdais – juk man reikėjo vaidinti A.Einsteiną 40-ies, 50-ies, 60-ies, 70-ies.
Nebandžiau jo tiesiog mėgdžioti. Ir aš, ir jį jaunystėje vaidinantis J.Flynnas stengėmės atspindėti žmogiškas savybes – jaunystėje jis buvo lyg bohemiškas poetas, o vėliau tapo turtingu ir garsiu žmogumi.
Įdomiausia, kad kai turėjo daugiausia pinigų gyvenime ir dėstė Prinstono universitete Amerikoje, vilkėdavo nušiurusius megztinius ir avėdavo senais sandalais. Jam buvo visiškai nusispjauti į oficialumą.
– Dabar, kai įsigilinote į personažą, kuris Einsteinas jums labiau patinka – mokslininkas ar žmogus?
– Kaip ir daugeliui, turbūt 99 procentams žmonių, moksliniai jo atradimai man vis dar galutinai nesuprantami ir gluminantys. Bet jame buvo daug tyrumo ir poezijos. Jis atsisakė tikėti chaosu pasaulyje, ar būtų kalbama apie atomą, ar apie kosmosą. Ir jis buvo pasiryžęs tai įrodyti.
Visi jo klausinėjo, ar jis tiki Dievą. Vienoje serijoje rodoma, kaip jį tardo pareigūnas, sprendžiantis, ar duoti vizą į Ameriką. A.Einsteinas atsakė: „Jei atsakysiu, kad netikiu, ar įrodys, kad aš komunistas?“
O tada pasakė: „Tikiu, kad visata – toks fenomenalus stebuklas, jog tik Dievas galėjo jį sukurti.“ Pamaniau – oho, tai dvasinga.
Jis niekada nesilaikė dogmų. Jo įsitikinimai buvo socialistiniai. Bet jis sakė: negalėčiau būti komunistu, nes tai reikštų, kad savo sprendimus perduodu valstybei, o tai nenatūralus žmogaus elgesys.
