Tiek Renata, tiek Marijonas yra ne kartą vedę renginius, vykusius svarbiomis mūsų šaliai progomis, dalyvauja įvairiose iniciatyvose ir abu labai vertina Lietuvos laimėjimus atgavus nepriklausomybę bei kuriamas patriotiškas tradicijas.
„Aš nelinkęs idealizuoti tarpukario Lietuvos, bet taip pat dabar jau žinau, jog 20 metų valstybės gyvenime yra labai nedaug ir dažnai per mažai, kad ji susitvarkytų, ganėtinai subręstų ir sutvirtėtų. Tad ir dabar norisi, kad išorinės jėgos mums duotų kuo daugiau laiko išmokti patiems tvarkytis su savo problemomis ir apsišluoti savame kieme. Po nepriklausomybės atgavimo, stojimas į Europos Sąjungą ir NATO – geriausia, kas galėjo nutikti. Sakau tai su visišku įsitikinimu, nes savo akimis galiu palyginti dabartinę Lietuvą su šalimis, kurios ir liko sovietinės erdvės įtakoje“, – sako Marijonas.
„Man svarbiausias – atgauta laisvė. Iškovota nepriklausomybė. Susigrąžinta savastis, kas mes ir kodėl, galimybė būti savarankiškais. Buvau ir esu viso to liudininkė. Tikiuosi, laisvės iš mūsų jau niekas nebeatims“, – kalbėjo Renata Šakalytė-Jakovleva.
Himno giedojimas Marijonui Mikutavičiui – išskirtinis įvykis, tačiau jam ne taip svarbu kur giedoti, daug svarbiau – emocijos.
„Man gražiausia, kai Himną gieda žmonės, nelaukiantys jokių nurodymų ir nesidairantys, kaip elgiasi kiti. Įstrigo giedojimas draugo sodyboje. Jis nuleido vėliavą su Vyčiu, kuri paprastai ten plevėsuoja, pakėlė trispalvę ir ten visi – vyrai, moterys ir vaikai – sugiedojome, stovėdami po lietum. Kita vertus, esame himną plėšę ir žvejyboje, rankose laikydami meškeres. Tai nebuvo labai iškilminga, bet smagu tai tikrai“, – gražiausias akimirkas prisimena M. Mikutavičius.
Renata sako, net negalinti išskirti momento, kai Himnas skamba gražiausiai: „Kiekvieną sykį jį girdėdama ar pati giedodama jaučiuosi ypatingai: širdį užplūsta jaudulys, oda perbėga malonūs šiurpuliukai ir tą akimirką kaip jokią kitą jaučiuosi be galo artima su savo šalimi bei jos žmonėmis“.
Abu šių metų Himno giedojimo ceremonijos vedėjai įvardija ir dar kelis kūrinius, kurie jiems sukelia panašias emocijas kaip šalies Himnas. Renatai tai – sporto himnu vadinama M. Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“, o pats M. Mikutavičius antru šalies himnu galėtų vadinti J. Gudavičiaus ir Ksavero Vanagėlio dainą „Kur giria žaliuoja“. „Šiurpai eina, kai ją chorai dainuoja. Bėda, kad ji būtų dar labiau melancholiška, nei dabartinis himnas“, – juokiasi Marijonas.
Paprašytas atskleisti, kas muzikos kūrinį paverčia himnu, Marijonas tikina, jog tai nebūtinai turi būti muzikinis šedevras: „Jo jėgą dažnai sukuria istorinės aplinkybės, emocinis kontekstas ir jausminės asociacijos. Kūrinys turi būti tam tikros epochos kūdikiu, išgyventi ją kartu su žmonėmis ir tada jis taps legenda“, – sako muzikantas.
Visos kartos susivienys ir skirs savo dainas Lietuvai, o 21 valandą drauge su visais pasaulio lietuviais giedos „Tautišką giesmę“. Šiemet Lietuvos Himną giedos ir didžiulis, daugiau 60 narių turintis gruzinų choras, kuris kaip tik dabar mokosi lietuviškus giesmės žodžius.
