Prancūzijoje, Bretanėje, M.Rimaitytė-Gumbrienė su šeima – vyru verslininku Osvaldu ir vaikais Emile (9 m.) bei Simonu Ainiu (2 m.) – gyvena beveik dešimtmetį. Prieš tai ji studijavo aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidino keliuose Vilniaus mažojo teatro spektakliuose, tačiau karjeros laiptais kopti ėmė būtent Prancūzijoje.
„Meilės paslaptys“ – situacijų komedija, kurios herojai patiria įvairių nuotykių. Čia pasakojamos meilės, draugystės istorijos ir, aišku, neapsieinama be intrigų.
Prancūzijoje serialas populiarumu prilygsta amerikietiškajai „Santa Barbarai“ – skirtingais pavadinimais transliuojamas beveik 20 metų, jo herojai puikiai pažįstami žiūrovams, o nuskambėjusios frazės ar juokeliai seniai tapę liaudies išmintimi.
„Nėra prancūzo, kuris nežinotų šio serialo, jo aktoriai – žvaigždės, prie kurių gatvėje puola praeiviai“, – pasakojo iš Kauno kilusi aktorė LRT laidoje „Emigrantai“.
KGB agentės Valentinos vaidmenį „Meilės paslaptyse“ Miglė gavo be išskirtinių pažinčių.
„Neseniai buvau pagimdžiusi antrą vaiką, pusantrų metų niekur nesifilmavau, niekur nevaidinau. Agentas pasiūlė pabandyti laimę aktorių atrankoje. Nieko nesitikėjau, nuvykau, kaip mes sakome, ant durniaus, bet po savaitės prodiuseris paskambino ir pasakė, kad vaidinsiu. Serialui reikėjo moters, kalbančios su akcentu“, – kelią į ekraną prisiminė M.Rimaitytė.
Ši žinia sujaukė lietuvės planus: kur dėti vaikus, kaip važinėti į filmavimą Paryžiuje, kai gyvena Reno mieste Bretanėje, kaip organizuoti laiką? Vienu metu užgriuvo ir laimė, ir rūpesčiai.
Valentinos vaidmuo, kurį gavo Miglė, iš pradžių buvo nedidelis, o dabar lietuvė – viena pagrindinių populiaraus prancūzų serialo aktorių.
„Vaidinu rusę Valentiną iš Maskvos. Ji – reabilitacijos centre dirbanti gražuolė kineziterapeutė, trenerė, kuri pagrindiniam herojui padeda pakilti iš neįgaliojo vežimėlio ir moko vaikščioti, – apie savo vaidmenį pasakojo M.Rimaitytė. – Iš pradžių vaidmuo buvo epizodinis, bet ilgainiui pradėjo didėti, kol galiausiai apskritai užaugo: vaidinu su pagrindiniais serialo herojais.
Mano personažas nėra teigiamas – nuvilioju pagrindinės herojės vyrą, pavydžiu namo, noriu jį perimti, esu tiesmuka. O pagrindinė veikėja Elena labai teigiama, naivi, geruolė.
Maža to, iš daugybės peripetijų paaiškėja, kad Valentina – tikra KGB agentė, tvirta moteris, gebanti pakovoti.“
Žiūrovai aktorius dažnai tapatina su jų vaidmenimis, todėl lietuvė gatvėje ar internete sulaukia ne tik teigiamo dėmesio. Dažniausiai ji iš to tik pasijuokia, bet kartais prancūzai išties peržengia ribas.
„Nebegaliu bendrauti per skaipą. Gerbėjai rašo, skambina bet kuriuo paros metu. Kartą susisiekė moteris, guodėsi, kad turi įvaikių, kurie norėtų pabendrauti. Man pagailo, pasišnekėjau, tada ji ėmė skambinti penkis kartus per dieną. Žiūrovams atrodo, kad televizoriaus ekrane kasdien matomi žmonės yra jų draugai.
Lietuvoje visi daug santūresni – nepradėtų skambinėti ir reikalauti, kad bendrautum su jų vaikais ir panašiai. Šiaip jau nieko neprivalau, turiu savo gyvenimą“, – populiarumo našta dalijosi TV seriale išgarsėjusi aktorė.
Anksčiau daugiausia Lietuvoje vaidinusi M.Rimaitytė Prancūzijoje pastebėjo, kad darbo principai skiriasi.
„Lietuvoje įprasta, jog režisierius muštruoja aktorius, kad šie kuo geriau atliktų vaidmenį. Aktoriai turi būti pasirengę bet kam. Prancūzijoje taip nėra, – aiškino Miglė. – Prancūzai nemėgsta įtampos, jiems viskas turi būti ramu, be pykčių.
Šiek tiek padirbėjo – jau artėja pietūs. Visi greitai baigia scenas ir traukia pietauti. Lietuvoje svarbiausia rezultatas, o ne tai, kaip jį pasieksi. Sakyčiau, Lietuvoje žmonės dirba sunkiau, turi daugiau užsispyrimo, kūrybiškumo.“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavusi aktorė vaidino Artūro Areimos spektaklyje „Kelias“, Rimo Tumino „Žuvėdroje“, dar keliuose spektakliuose, filmuose. Trečiame kurse ištekėjo, o paskutiniais studijų metais, kai buvo rengiami didžiausi pasirodymai ir atsiskaitymai, susilaukė vaiko. Visą tą laiką teko repetuoti ir vaidinti nėščiai.
„Dėl kolegų, profesorių geranoriškumo viskas sekėsi: baigiau gerais balais, spektakliai pavyko, bendrakursiai mane palaikė.
Kai dabar pagalvoju, net nežinau, kaip viską padariau. Bet kai nori daryti, išties mėgsti savo veiklą, net aplinkiniai tai jaučia ir stengiasi padėti, pasakyti gerą žodį, pakelti. Eini į priekį ir nejauti sunkumo. Ir tik vėliau susizgrimbi: bet juk buvo sunku!“ – beveik dešimtmečiui praėjus nuo studijų pabaigos kalbėjo M.Rimaitytė.
Paklausta, kaip atsidūrė Prancūzijoje, M.Rimaitytė prisiminė pirmiausia čia atostogavusi. Jos vyras Osvaldas anksčiau buvo gyvenęs Prancūzijoje.
Kartą, kai Miglė dar laukėsi, jie poilsiavo Bretanėje ir patyrė labai gražių įspūdžių. Baigusi studijas M.Rimaitytė su šeima priėmė sprendimą išsikraustyti, o Bretanė ir toliau atrodė ideali vieta gyventi.
Kai įsikūrė, viskas buvo gerai, tik veiklos trūko. Bet M.Rimaitytei, kaip pati sako, ir tada sekėsi: nė nemokėdama prancūzų kalbos ji gavo vaidmenų trumpametražiuose filmuose – juose nieko nekalbėjo, tik vaidino, o vyras paaiškindavo, kas ten vyko.
Vėliau – skirtingi projektai, performansai, pasirodymai reklamose. Ilgainiui lietuvė ėmė dirbti modeliu, tapo vieno vestuvinių suknelių kūrėjo veidu, lygiagrečiai siuntinėjo gyvenimo aprašymus aktorių agentūroms, teatrams, kino kūrėjams.
„Reikia apsišarvuoti kantrybe ir žinoti, kad iš šimto nusiųstų gyvenimo aprašymų 99 sulauks neigiamo atsakymo ir gal tik vienas – teigiamo“, – ramiai šnekėjo aktorė, jau išsiuntusi tūkstančius gyvenimo aprašymų.
Daugybę kartų neigiamą atsakymą išgirdusi M.Rimaitytė galiausiai gavo vaidmenį, tačiau nė nenutuokė, kad gauti jį daug lengviau nei atlikti. Kita vertus, lietuvės atkaklumas mokantis prancūzų kalbos vietos kolegas pribloškė.
„Žinomas aktorius ir režisierius Patrick’as Palmero pagal Jacques’o Rebotier tekstus statė spektaklį, pagrįstą prancūzų kalbos technika: jame reikėjo taisyklingai ištarti įvairius prancūzų kalbos garsus.
Kartu vaidinę prancūzų aktoriai stebėjosi: „Kaip tu, dorai nemokanti kalbos, drįsai imtis tokio vaidmens? Juk net mums, grynakraujams prancūzams, tai tikras iššūkis.“
Kai man pasakė, kad negalėsiu, užsispyriau – jeigu neįmanoma, vadinasi, reikia pabandyti. Dirbau dieną naktį ir mano pastangos buvo įvertintos.
Spektaklio režisierius sakė, kad jį stebina mano vaidybos stilius, kad atrodau labai tikra. To išmokau studijuodama Lietuvoje – ten svarbiausia būti tikram.
Režisierius pasiūlė mane savo agentui, kurio agentūra – viena rimčiausių Prancūzijoje. Kaip vėliau sužinojau iš savo dabartinio agento, tai jis padarė pirmą kartą per savo 35 metų karjerą!“ – džiaugėsi M.Rimaitytė.
Svečioje šalyje kabintis bandanti lietuvių aktorė didelių iliuzijų neturi. „Niekada čia nebūsiu prancūzė, – prisipažino Miglė. – Nors prancūzų kalbai skiriu daug dėmesio, nors kasdien stengiuosi tobulėti, visiškai atsikratyti akcento kol kas nepavyksta. Labai mažai vaidmenų, kuriuos gali kurti aktoriai, kalbantys su akcentu. Dauguma vaidmenų – prancūzams ir prancūzų kalba.
Prancūzai nelinkę scenoje ir ekrane matyti daug užsieniečių. Jiems reikia, kad iš dešimties aktorių bent aštuoni būtų prancūzai. Jie sunkiai taikosi su mintimi, kad šalyje tiek daug atvykėlių.
Užsieniečiai prancūziškuose filmuose gauna stereotipinius jų tautybę atitinkančius vaidmenis: jeigu indas – tai restorano savininkas, jei rusė – tai prostitutė arba aplinkoje nesigaudanti imigrantė. Aktoriams tai tarsi užburtas ratas, iš kurio ištrūkti pavyksta vienetams.“
Miglė jau įpratusi nuolatos girdėti „ne“, tačiau gauna vis įdomesnių vaidmenų. Šiuo metu ji repetuoja teatre Bretanėje, nuolat važinėja į Paryžių filmuotis seriale. Dirba ir modeliu: fotografuojasi, demonstruoja drabužius.
Sėkmingą gyvenimą svetur susikūrusi lietuvė į tėvynę grįžti neskuba: „Man atrodo, pasaulis mums atviras. Kur tavo šeima ir širdis, ten tavo namai.“
Parengė Milda Augulytė