Vilnietės aktorės juokėsi, kad kartais patenka į kuriozines situacijas. „Būna, kad po spektaklio, kuriame vaidina Elžbieta, žiūrovai dėkoja man“, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ pasakojo pustrečio mėnesio už pusseserę vyresnė Emilija.
Niekada kartu teatro scenoje nevaidinusios aktorės drauge įsiamžino dviejuose filmuose ir TV seriale.
Praėjusį rudenį kino ekranus pasiekusiame režisieriaus Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ Elžbietos ir Emilijos herojės buvo pusseserės.
Šį spalį pasirodysiančioje komedijoje „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ Emilijos herojė yra įsimylėjusi vaikiną, kurį paliko Elžbietos įkūnijama mergina.
Rudenį LRT televizija rodys serialą „Laisvės kaina. Partizanai“ – jame aktorės vaidina merginas, kurios buvo nukankintos.
„Man patinka dirbti su Emilija, mes viena kitą puikiai jaučiame“, – sakė Elžbieta.
Kompozitoriaus Fausto Latėno ir menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės dukra Elžbieta bei aktorių Algirdo Latėno ir Elvyros Piškinaitės atžala Emilija gimė ir augo Vilniuje, bet vaikystėje daugiausia bendraudavo tik vasaromis, kai susitikdavo kaime Zarasų rajone. Aktorėmis jos tapo nesusitarusios.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote tą pačią profesiją?
Emilija: Kai Elžbieta jau buvo nusprendusi tapti aktore, aš norėjau studijuoti kultūros istoriją ir antropologiją, filosofiją. Aktorystė man visada atrodė išrinktųjų profesija, apie ją nedrįsau nė svajoti.
Elžbieta: Mano tėtis nei skatino, nei atkalbinėjo. O mama manęs aktore neįsivaizdavo. Ačiū Dievui, kad jos žodžiai mano entuziazmo nenumalšino. Tai buvo puiki pamoka, kaip svarbu tikėti savimi, net jei aplinkiniai turi kitokią nuomonę.
Mano apsisprendimui didelę įtaką turėjo teatro studija „Elementorius“, kurią atradau būdama 15 metų. Jos vadovas aktorius Gediminas Storpirštis taip įdomiai vesdavo užsiėmimus, kad visa galva pasinerdavau į kūrybą.
Dvyliktoje klasėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pradėjau studijuoti aktorinį meną kaip laisvoji klausytoja, o baigusi mokyklą iš karto patekau į antrą kursą.
Emilija: Aš nelankiau jokio dramos būrelio. 12 metų muzikos mokykloje grojau fleita ir netgi svarsčiau tęsti muzikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Į vaidybą įsitraukiau anglų kalbos vasaros stovykloje Suomijoje. Po baigiamojo spektaklio vadovas pasakė: „Turi talentą, nepamesk jo.“ Po kiek laiko jam parašiau padėkos laišką.
– Ar studijų metais dažnai prasilenkdavote koridoriuose?
Elžbieta: Akademijoje laikėmės atskirai, daugiausia bendraudavome su savo kurso draugais. Mūsų keliai skirtingai vingiavo.
Nuo antro kurso vaidinau režisierių Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino spektakliuose. Buvau metusi studijas, nes tekdavo dažnai gastroliuoti. Maniau, kad diplomo man nereikia, bet po kelerių metų ryžausi baigti mokslus.
Emilija: Aš taip pat nuo antro kurso dirbau teatre su kurso draugais ir vadovu režisieriumi Gintaru Varnu.
Nuolat arba repetuodavome, arba būdavome paskaitose. Todėl su kitų kursų studentais tik prasilenkdavome koridoriuose arba ateidavome vieni į kitų egzaminus.
– Žinau, kad esate socialiai aktyvios.
Elžbieta: Sukūrėme ir socialiniuose tinkluose paskelbėme filmuką, raginantį pasirašyti peticiją, – ji padėjo priimti įstatymą, draudžiantį bet kokį smurtą prieš vaikus.
Peticiją pasirašė rekordiškai daug žmonių.
Taip pat esu gyvūnų teisių organizacijų „Tušti narvai“ ir „Trys paršeliai“ savanorė.
Emilija: Aš dirbu mokyklose su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, taip pat individualiai su vaikais autistais. Man lengva su jais užmegzti ryšį, įdomu kartu tyrinėti pasaulį jų siūlomais būdais.
Negali vaiko mokyti matematikos, anglų kalbos ar dailės, kol neužmezgi pagarbaus ryšio.
– Elžbieta turi beveik penkerių metų dukterį, Emilija – penkiametį sūnų. Kaip auklėjate savo vaikus?
Elžbieta: Augindama vaiką stengiuosi klausytis širdies. Kuo geriau pažįstu save, tuo geriau sekasi bendrauti su vaiku.
Emilija: Auginant vaiką norisi išlaikyti su juo ryšį, suprasti jo poreikius. Svarbiausia – meilė, palaikymas, ribų laikymasis ir pagarba.
– Žinau, kad Elžbieta yra veganė. Ar jūsų gyvenimo būdas panašus?
Elžbieta: Emilija irgi trumpam buvo tapusi vegane.
Emilija: Bet vos nemiriau. (Juokiasi.) Valgiau bananus ir visokį šlamštą, nes nemėgstu ruošti maisto.
Elžbieta: Vegane tapau prieš trejus metus. Man rūpi gamta, gyvūnai. Be to, kai valgai tik augalinį maistą, tampi energingesnis. Ir dukra mėgaujasi tokiu maistu. Dideliam mano apmaudui, seneliai kartais anūkę pamaitina mėsa. Dukters tėtis labai skaniai ruošia ir veganiškus patiekalus.
Emilija: Ir man veganų idėjos artimos. Jei man kas nors nuolat ruoštų valgį, rinkčiausi veganišką mitybą.
Sūnus linkęs kaitalioti mitybą. Jei nenori valgyti kiaušinių, būna veganas. Jeigu nenori kotleto, sako, kad yra vegetaras. O dažniausia pareiškia: „Mama, aš būsiu smaližius.“
– Gal esate kuo nors išskirtinės?
Elžbieta: Man sunku prisiminti, kad turiu palaistyti gėles.
Emilija: Man taip pat. Mano namus vienas draugas netgi vadindavo augalų kapinėmis.
Esu išskirtinė tuo, kad galiu toli nunerti po vandeniu nekvėpuodama. Vanduo man asocijuojasi su Elžbieta.
Vasaromis mes kartu maudydavomės ežere. Vencavo ežere po vandeniu kūrėme akmenų muziejų.
Elžbieta 2009 metais išleido grožinę knygą „Apsichė“. Be to, ji socialiniuose tinkluose rašo iškalbingus straipsnius apie gyvūnų ir žmonių teises, mitybą.
Elžbieta: Mokiausi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasėje. Vėliau pas Sigutę Stonytę lankiau parengiamuosius operinio dainavimo kursus. Sekėsi gerai, dėstytoja net sakė, kad ne tą profesiją pasirinkau, kad galiu būti perspektyvi solistė. Bet tuo metu suderinti vaidybą ir dainavimą buvo per sunku.
Emilija dar turi unikalią savybę įkvėpti žmones siekti pokyčių, moka motyvuoti, padrąsinti. Mačiau jos spektaklį su vaikų teatro studija, gėrėjausi jos atsidavimu. Pati norėčiau daugiau rašyti, pavyzdžiui, teatrui.
– Kokie didžiausi jūsų skirtumai?
Emilija: Aš prastai groju fortepijonu. (Juokiasi.) Be to, man reikia dvigubai daugiau miego nei Elžbietai.
Elžbieta: Aš – vyturys, o Emilija – pelėda.
Abi siaubingai nemėgstame vaikščioti po parduotuves.
Emilija yra tas žmogus, kuris mane įkvėpė į renginius eiti be makiažo.
Buvo laikas, kai mėgau dažytis, bet paskui nutariau pailsinti veido odą ir savo tapatybę. Juk darbe mus dažnai grimuoja, daro šukuosenas.
Aš esu tikinti (man artimesnės Rytų religijos, tokios kaip budizmas ir vaišnavizmas), o Emilija – ne.
Emilija: Esu giedojusi bažnyčios chore, mano viena pirmųjų meilių buvo bažnyčios patarnautojas. Domiuosi religijomis, bet netikiu Dievo.
– Aktoriaus profesija leidžia patirti tai, ką daugelis gali tik įsivaizduoti. Tikriausiai ne kartą vaidindamos tekėjote, skyrėtės, mirėte, žudėte, gimdėte?
Emilija: Aš daug kartų buvau neištikima, automobiliu užmušiau vaiką, gaudžiau teroristą, porą kartu vaidinau lesbietę, transseksualą, keletą kartų buvau nužudyta, bučiavau daug vyrų ir moterų, skrandyje gabenau maišelius su narkotikais, buvau pingvinas ir perėjau kiaušinį.
Elžbieta: Esu buvusi Mefistofelio auka. Buvau peiliu nužudyta meilužio, nukankinta kalinė, turėjau gyvų ir nužudytų vaikų, esu skyrusis, patyriau santykių krizę.
Vienas įsimintinesnių vaidybinių įvykių – su šeima ir draugais išsikepėme ir suvalgėme mano 16-metę dukrą.
