59-erių moteris sako tuo metu jautųsi, kad priėjo liepto galą – ji nebegalėjo gyventi be kraujospūdį reguliuojančių vaistų, dėl sutrikusios medžiagų apykaitos augo svoris, tad sunkiai įveikdavo net trumpas atkarpas, o laiptai buvo tapę garsiosios aktorės priešais. Visa tai – dėl didžiulės įtampos ir nuovargio, lydėjusio ką kiekviename žingsnyje.
„Atrodė, kad, tarsi voverė sukuosi rate ir bijau sustoti, nes išlėkusi į užribį galėjau ir nebesugrįžti“, – atvirai pasakojo L. Kalpokaitė. Ir tai nenuostabu – ilgus metus Vilniaus mažajame teatre aktorės talentas nebuvo deramai vertinamas – režisieriai neskirdavo jai vaidmenų ir taip žlugdė moters pasitikėjimą savimi.
Maža to, norėdama išgyventi, Larisa dirbo juodžiausius darbus – padėvėtų drabužių parduotuvėje rūšiuodavo prekes, plaudavo grindis.
Tačiau po to, kai L. Kalpokaitė nusifilmavo Kristijono Vildžiūno juostoje „Nuomos sutartis“, ją ėmė pastebėti ne tik teatro, bet ir kino režisieriai bei televizijos prodiuseriai. Būtent darbai žydruosiuose ekranuose iš siauram ratui žinomos aktorės Larisą pavertė pirmo ryškumo žvaigžde. Pasiūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Moteris taip buvo išsiilgusi darbo, kad nė vieno jų stengdavosi neatsisakyti. Ir nepastebėjo, kaip pašlijo sveikata.
„Buvau pati kalta – pjoviau šaką, ant kurios sėdėjau. Visiškai nesirūpinau savimi – nei pas gydytojus eidavau, nei ilsėdavausi, nes atrodė, kad tam nėra laiko. Nedaug trūko, kad viskas būtų baigęsi liūdnai“, – prisipažino aktorė.
