Aktorius Budas Spenceris (tikroji pavardė – Carlo Pedersoli) trims vaikams stengėsi būti draugu. Nuolat užsiėmęs ir retai namuose pasirodantis aktorius buities rūpesčius ir trijų vaikų auklėjimą mielai patikėdavo žmonai Mariai Amato (gim. 1935 m.).
„Mano tėvas norėjo būti savo vaikų bičiuliu, – pasakojo 56 metų kino prodiuseris ir scenarijų autorius G.Pedersoli, bene pirmą kartą atvirai prabilęs apie savo tėvą, kuris būdamas 86-erių užgeso praėjusių metų vasarą. – Dabar, kai jau pats turiu šeimą, žinau, kad vaikams dažniausiai reikia tėvo, o ne draugo. Bet anuomet man ir seserims toks jo vaidmuo šeimoje tiko.
Iš jo lūpų dažnai girdėdavau žodį „nusispjaut!“. Taip jis išreikšdavo nenorą kreipti dėmesį į mažmožius.
Jis visas jėgas skirdavo rimtoms problemoms spręsti, mokėjo džiaugtis gyvenimu ir mėgavosi juo 100 procentų.“
C.Pedersoli kūrybinis slapyvardis buvo pagarbos duoklė mėgstamam „Budweiser“ alui ir amerikiečių aktoriui Spenceriui Tracy (1900–1967).
Tačiau duodamas interviu G.Pedersoli vadindavo tėvą tiesiog vardu ir pavarde.
„Man jis pirmiausia Carlo Pedersoli, o tik po to Budas Spenceris“, – sakė kino legendos sūnus.
Jis prisiminė, jog filmo „Mano vardas Trejybė“ žvaigždė dažnai kartodavo, kad nelaiko savęs geru aktoriumi.
„Ir taip kalbėdamas jis nekoketavo, – pažymėjo aktoriaus sūnus. – Net ir būdamas įžymus jis išsaugojo pagrindinį savo bruožą – draugiškumą.“
Dalyvavo olimpinėse žaidynėse
Budas Spenceris (Carlo Pedersoli) gimė Santa Liucijoje, istoriniame Neapolio (Italija) rajone, turtingoje šeimoje. Mokydamasis daug sportavo. Itin gerų rezultatų jam pavyko pasiekti plaukimo srityje.
1952-aisiais dalyvavo Helsinkio olimpinėse žaidynėse, kur pasiekė pusfinalį 100 m laisvu stiliumi (rezultatas 58,9 sek.).
1956 m. antrą kartą dalyvavo Melburno olimpinėse žaidynėse, kur 100 m laisvu stiliumi vėl įveikė pusfinalį (59,0 sek). Po metų gana netikėtai baigė savo plaukiko karjerą.
Po to būsimoji kino legenda išvyko į Pietų Ameriką, kur dirbo kelius tiesiančioje JAV bendrovėje ir padėjo Venesuelos plaukimo komandai. 1960-aisiais grįžo į Romą.
Į Carlo Pedersoli dėmesį atkreipė režisierius Giuseppe Colizzi, ieškojęs aktoriaus filmui „Dievas atleidžia... Aš ne!“ Nors šiam vaidmeniui reikėjo jojimo įgūdžių, kurių jis visiškai neturėjo, režisieriui tai nebuvo svarbu - jam reikėjo tvirtai sudėto herojaus.
193 cm ūgio ir 103 kg svorio buvęs plaukikas C.Pedersoli idealiai tiko. O šis mažumėlę padvejojęs pasakė „taip“.
Kino juosta buvo skirta tarptautinei rinkai, tad režisieriaus ir prodiuserių sprendimu C.Pedersoli teko susigalvoti meninį slapyvardį. Pagerbdamas savo mėgstamą alų „Budweiser“ ir mirusį aktorių Spencerį
Tracy, tapo Budu Spenceriu.
Pažintis filmavimo aikštelėje su Terence'u Hillu tapo ilgos draugystės kine ir gyvenime pradžia. B.Spenceris su T.Hillu suvaidino 18 filmų, kurie pelnė pripažinimą ne tik Europoje, bet ir JAV.
1960-aisiais B.Spenceris vedė Maria Amato, kurią pažinojo nuo 15 metų. Jos tėvas buvo kino teatrų tinklo savininkas.
Su M.Amato susilaukė trijų vaikų: sūnaus Giuseppe, dukterų Christine ir Diamante.
Aktorius B.Spenceris turėjo lėktuvo ir sraigtasparnio piloto licencijas, buvo įsigyjęs oro transporto kompaniją „Mistral Air“, kurią vėliau pardavė.
Buvo įkūręs savo vardo vaikų labdaros fondą.
Sūnus Carlo Pedersoli atliko nedidelius vaidmenis savo tėvo filmuose. Dabar jis - scenarijaus autorius ir filmų prodiuseris. Gyvena Romoje.
Parengė Ona Kacėnaitė
