„Pirmus tris ar keturis metus gyvenom pas senelį. Kiekvieną vakarą eidavom su tėčiu ar seneliu aplink Profsąjungų rūmus ir žiūrėdavom į miesto šviesas. Vaikystė taip pat yra ir mano močiutė, kuri mane žiauriai lepino – ji man net neleisdavo pačiam valgyti, o pati pamaitindavo.
Senelis užėmė aukštas pareigas vyriausybėje, tad pirmieji vaikystės metai prabėgo be jokio rūpesčio. Kiekvieną vasarą gyvendavom Valakampiuose, senelis iš valstybinio bufeto atnešdavo bananų, kas tais laikais atrodė neįmanoma.“
Muzikantas neslepia – tėvai labai norėjo, kad užaugęs jis taptų mediku, tačiau likimas susiklostė kitaip:
„Tėtis buvo gerbiamas gydytojas, todėl jeigu susirgdavau, tai iškart skambindavo kokiam nors savo kolegai, kad gaučiau tinkamą gydymą. Tėvai labai norėjo kad bučiau gydytojas, bandžiau ir sau įsiteikti tai, bet kai atsirado muzika – jai nebegalėjau pasipriešinti.
Ypač daug vilčių dėjo tėvas: jis tikėjosi, kad tęsiu jo pradėtus darbus, perimsiu biblioteką. Mama buvo ramesnė, ji priėmė mane tokį koks esu, tėtis, turėdamas slaviško kraujo, užsiliepsnodavo greitai, emocingas buvo. Ir tik vėliau susitaikė su mano pašaukimu.
Bet paveldėjau jo savybę- atsidavimą profesijai. Jo mintys visada buvo medicinoje, nuolat ieškojo būdų kaip nustatyti vėžį ankstyviausioje fazėje, kad būtų įmanoma jį išoperuoti.
Tėvas man išliko pavyzdžiu atsidavimo tam ką darai. Tačiau net ir būdamas gydytoju jis absoliučiai nesirūpino savo sveikata. Man labai gaila, kad jis mirė labai anksti,” – apie Viktorą Mamontovą pasakoja sūnus Andrius.
LRT televizijos eteryje dar viena dokumentinių apybraižų ciklo „Gimę tą pačią dieną“ dalis, kurioje Andriaus Mamontovo gyvenimo istorija susipins su dar dviejų, tą pačią dieną gimusių žmonių istorijomis.
Apie tarnybą Sovietų armijoje, susitikimą su E. Nekrošiumi, ryšį su Dauguviečių šeima, ir, be abejo, „Eurovizijos“ užkulisius – 19:30 per LRT televiziją.
