Kaip Viktoras Uspaskichas minčių jėga atsikratė vėžio ir nervinio tiko, kodėl Degučių kaimo Zarasų rajone popas atskyrė visus tikinčiuosius nuo Bažnyčios, kaip savo elgesį aiškina musulmonas, nepasikuklinęs gyventi su dviem lietuvėmis vienu metu?
Tai tik kelios temos, kurias savo reportažuose gvildeno naujasis „Patriotų“ reporteris J.Smoriginas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Daug metų kultūros bendruomenės pažinotas kaip įdomių choreografinių kompozicijų, šiuolaikinių baletų kūrėjas, vėliau visoje šalyje išgarsėjęs kaip šmaikštus, kartais skandalų nevengiantis TV šokių konkursų dalyvių vertintojas, dabar J.Smoriginas keliauja per Lietuvą pasakodamas žiūrovams linksmas, liūdnas, o kartais pasipiktinimą keliančias istorijas.
Choreografo asmeninį žavesį, gebėjimą bendrauti, neieškojimą žodžio kišenėje pastebėję laidos „Patriotai“ rengėjai pakvietė jį į savo komandą, ir iššūkių nevengiantis vyras visa galva nėrė į naują veiklą.
– Kaip choreografas, įvairių šokių konkursų vertintojas staiga pasuko į žurnalistiką? Koks velnias nešė į šitą galerą? – pasiteiravau J.Smorigino.
– Man nesunku dirbti, nes visa Lietuva mane pažįsta, o provincija – ypač. Visi kreipiasi vardu tarsi į pusbrolį, eglutės puošėjai mojuoja tarsi mergičkai, ne vienas praeivis teiraujasi, kaip tapau žurnalistu.
O aš atsakau: „Kas čia keista? Ir artistas, ir žurnalistas – aferistas.“
Mūsų profesijos išties panašios, mes linkę į žaidimą. Rūta Janutienė kviesdama į „Patriotus“ tikėjosi iš manęs artistiškumo, teatrališkumo.
Ir išties laida įgavo kitokį pagreitį: R.Janutienė gvildena temas savomis žurnalistinėmis priemonėmis, o aš kuriu spektaklius, įsijautęs į žurnalisto vaidmenį.
Mūsų reportažai gerokai skiriasi ir, manau, ekrane atsiranda labai gražus žurnalistinis pas de deux (baleto scena, šokama dviese – šokėjo ir šokėjos specialiu kolektyvinio šokio žingsniu. – Red.).
– Kas labiau skatino paragauti reporterio ir laidos vedėjo duonos: avantiūrizmas ar smalsumas?
– Nepasakyčiau, kad esu avantiūristas, labiau smalsuolis, norintis įgyti patirties.
Pavyzdžiui, buvo metas, kai dirbau aktoriumi režisieriaus Adolfo Večerskio vadovaujamame „Vaidilos“ teatre, vaidinau su Vaiva Mainelyte, Vytautu Tomkumi.
Man viskas įdomu, todėl ir dabar mielai vykstu į komandiruotes. Štai vakar bėgau per senelių namus, smirdinčius formalinu, žiaukčiojau, bet džiaugiausi: juk čia gyvenimas, jis trykšta kaip šaltinis – purslais.
– Kuo sudomino laida „Patriotai“? Ar jums nebūtų artimesnė kultūros sfera?
– Tokia kultūra, kokią įsivaizduoju, Lietuvoje mirusi – visur įsigalėjusi vadybinė komercija, o man tai neįdomu ir nejaudina. Nesigailiu, kad ko nors nepadariau. Aš, matyt, jau viską padariau labai teatrališkais laikais, kuriais teko laimė gyventi.
„Patriotai“ man įdomūs, nes visada buvau toks truputėlį teisybės ieškotojas. Politika man nepatinka, todėl, kai R.Janutienė pasiūlė buitines istorijas, apsidžiaugiau. Jos sumanymas ir buvo toks, kad kaip režisierius kitu aspektu į viską pažiūrėsiu.
– „Patriotuose“ gvildenamos opios temos. Gal dirbdamas reporteriu išvydote problemų, kokių nė neįtarėte esant?
– Visas problemas tarsi žinome, bet teoriškai. O kai priartėji prie senelių namų, religinių konfliktų, pamatai, kaip abejingi valstybės įstaigos darbuotojai net neįspėję atima vaiką iš motinos, niekuo nenusikaltusios nei vaikui, nei visuomenei, staiga supranti, kad visa, ką girdėjai, skaitei interneto portaluose, yra šlamštas, tik žodžiai.
Kai priartėji, plaukai piestu stojasi: štai kokia savivalė Lietuvoje! Žinoma, žurnalistai nepajėgs jos pažaboti, bet viešumas irgi daug gali.
Dirbdamas „Patriotuose“ aiškiau pamačiau, kad ne tokios jau žalios pievos Lietuvoje. Mažų žmonių daug ir jie labai neapsaugoti, niekas jų neapgina. Manau, tokios laidos kaip „Patriotai“ labai reikia.
– Kokios patirties įgijote dirbdamas žurnalistinį darbą?
– Turbūt patirtis eina iš Rūtos – dabar esu jos mokinys, tik gal ji to nejaučia. Iš jos mokausi žurnalistinio atkaklumo, kibumo, net tam tikro įžūlumo, kurio kartais prireikia.
Būna, kad kritinę akimirką humaniškai pasitraukiu, o vėliau pamatau, kad pritrūko greitos reakcijos, landumo, kad pasielgiau kaip menininkas. Tad mokausi kibti į atlapus. R.Janutienė gal nė nejaučia, bet stebiu ją kaip STT ir mokausi.
– Gal ir R.Janutienė iš jūsų gauna kokios nors naudos?
– Pastebėjau, kad ji daug laiko leidžia prie kompiuterio, o tai kenkia sveikatai. Tad pasiūliau lankyti šokių grupę, kurioje pagal mano sudėliotą programą mankštinasi prie kompiuterio nuolat sėdintys, radikulito, nugaros skausmų kamuojami žmonės.
Atėjo į salę, ir staiga pamačiau kuklią mažą mergaitę – nė kvapo tos nuogos tiesos, kuri kaip Jekaterina Antroji sėdi soste ir gainioja politikus. Čia, pasak Rūtos, ne jos erdvė, ji negali dominuoti, tad nuolankiai vykdo visus mano nurodymus.
Lygiai taip pat TV studijoje aš nesikėsinu į Rūtos erdvę, neužimu pozicijos, kuri kiek nors stumtelėtų į šoną jos kėdę. Mes kaip du liūtai gerbiame vienas kitą už profesines žinias. Gal todėl mūsų duetui ir sekasi susidainuoti.
– Sunkiau padaryti špagatą ar parengti reportažą?
– Jeigu nebūčiau padaręs špagato, neparengčiau gerai reportažo, nes nebūčiau toks veiklus ir greitas. Šalia yra žmonių, jaunesnių net trimis dešimtmečiais, bet daug menkesnio fizinio pasirengimo.
Be to, špagatas man gyvenime labai padėjo, manau, net atvėrė kelią karjerai į televiziją – be jo nebūčiau padaręs šuolio, nebūčiau sukūręs savo veido.
Dabar man nereikia dirbtinai kelti skandalų kaip šokių projektuose. Stengiuosi ne stebinti, o įsigilinti į temas, būti toks, koks esu. O aš esu jautrus, nuoširdus ir narplioti temas man nesunku, nes iš tikrųjų užjaučiu savo herojus.
