Pervargusi, neturinti laiko sau trijų vaikų motina. Tokia Ch.Theron herojė Marlo filme „Auklė Tulė“. Įsūnį Jacksoną (6 m.) ir įdukrą Augustą (3 m.) auginanti Holivudo žvaigždė prisimena, kaip tikrame gyvenime išsekinus rūpesčiams kildavo minčių, dėl kurių vėliau buvo gėda.
– Ar dramoje „Auklė Tulė“ tikrai vaidinate jūs?
– Klausiate dėl to, kad priaugau 20 kilogramų? Taip, tai aš, nors draugai manė, kad vilkėjau specialų kostiumą. į jų spėliones atsakydavau paprastai: „Atsikniskit.“
– Buvo sunku sustambėti?
– Valgydavau nuolat. Pavyzdžiui, turėdavau keltis antrą valandą nakties, kad sukirsčiau dubenį makaronų su sūriu.
– Filme jūsų herojė nesusidoroja su motinos vaidmeniu. Jums tai pažįstama?
– Dar ir kaip! Mane, kaip ir Marlo, dažnai apimdavo neviltis.
Žinoma, aš savo vaikų negimdžiau. Net nežinočiau, kaip rūpintis kūdikiu. Tačiau puikiai žinau, ką reiškia iš nuovargio viską pamiršti ir miegoti atmerktomis akimis.
– Dėl ko buvote puolusi į neviltį?
– Augindama pirmą vaiką bijojau, kad jam nepadaryčiau ko nors bloga. Buvau tiek pervargusi, kad galvoje sukdavosi tik viena mintis: „Privalau juo rūpintis, kad išgyventų.“ Deja, nežinojau, kaip ir ką daryti.
Pamenu, viską sterilizuodavau, pirkdavau brangiausias sauskelnes.
Kartą Jacksonas naktį taip įsirėkė, kad nepajėgdama jo nuraminti susmukau vonios kambaryje išpilta prakaito, o galvoje sukosi vienintelė mintis: „Gal galiu jo atsisakyti?“ Dabar dėl to man gėda.
Su Augusta jaučiausi ramesnė, nebepirkdavau tokių brangių daiktų, todėl ji nėra tokia išlepusi. Aišku, nelengva, kai abiem vienu metu manęs prireikia.
– Galbūt reikia vyro, kuris padėtų auklėti vaikus?
– Norėčiau partnerio, bet ne auklėtojo. Jei jo reikės, pasisamdysiu. Partnerį renkuosi kruopščiai, kad tiktų mūsų šeimai.
– Koks tai turėtų būtų vyras?
– Svarbiausia – vidus. Jei sutiksiu tokį, kurio vidinis laikrodis tiksi panašiai kaip mano, vienas kitam galėsime daug duoti.
Laimė, turiu mamą. Smagiausia, kad su anūkais ji elgiasi kitaip nei su manimi. Ji – tipinė senelė, valdoma jausmų.
– Ar įvaikiai gerai sutaria?
– Kaip tik dabar jų santykiai keičiasi. Mažesni jie buvo tarsi viena siela, o pastaruoju metu Augusta įgyja pasitikėjimo savimi ir jau pasako: „Ne, tai man nepatinka.“
Pastaruoju metu tarp jų dažnai įsiplieskia tikras karas. Tai vargina.
– Esate pažėrusi priekaištų JAV sistemai dėl rasizmo, net užsiminėte, kad dėl vaikų esate pasiryžusi išvykti iš šalies.
– Rasizmui esu labai jautri, nes užaugau rasinės nelygybės šalyje (aktorė yra kilusi iš Pietų Afrikos Respublikos. – Red.)
– O Augusta ir Jacksonas tai suvokia?
– Vyresnėlis jau kai ką supranta ir apie tai mes kalbamės. Nevengiu jokių temų. Mano vaikai turi žinoti tiesą apie viską. Juk nuo pasaulio jų neskiria aklina siena.
Pakeliui į mokyklą jie mato daug benamių. Ir apie tai kalbamės. Jiems sunku suvokti, kad kai kas neturi namų.
Vaikai klausė, ar įmanoma benamiams kaip nors padėti. Jacksonui šovė idėja: „Sakei, kad jie neturi dantų šepetukų. Gal reikėtų nupirkti?“ Pasakyta – padaryta.
Įsivaikindama kėliau sau du tikslus: nesužaloti jų asmenybių ir neišlepinti.
– Nesiilgite nerūpestingo gyvenimo?
– Nesakyčiau, kad mano vaikystė ir jaunystė buvo nuostabi. (Kai Charlize buvo 15 metų, motina nušovė smurtaujantį vyrą, būsimos aktorės tėvą; teismas pripažino, kad tai buvo būtinoji gintis. – Red.)
Sulaukusi dvidešimties, mėgavausi tuo, kad neturiu šeimos. Galėdavau užsimesti kuprinę ir tris mėnesius keliauti, šėlti vakarėliuose. Taip gyvenau iki 30-mečio. Paskui toks gyvenimas pabodo.
Dabar einu miegoti prieš devynias ir vos pajėgiu sulaukti to laiko. „Pagaliau į lovą!“ – tik tokia mintis kirba galvoje.
Parengė Ona Kacėnaitė
