Kebabų kepyklėlė, dviračių nuomos punktas, ūkis. Į tokią veiklą pasinėrę iš užsienio grįžę lietuviai tapo „Reporterio“ („Lietuvos ryto“ TV) rubrikos „Renkuosi Lietuvą“ herojais.
„Turbūt niekada anksčiau nesu girdėjusi tiek šiltų žodžių apie Lietuvą, kiek jų išsakė šie žmonės.
Jie spinduliuoja noru kurti, o savo užsidegimu dažnai ir apkerpėjusius kaimynus paskatina imtis ko nors nauja, – žavėjosi buvusių emigrantų sėkmės istorijas trečiadieniais pasakojanti žurnalistė Kristina Ramanauskienė. – Jie dažniausiai pasirenka šaknis leisti regionuose.
Priežastis paprasta: Vilniuje didžiulė konkurencija, todėl laisvų nišų veiklai lengviau rasti Utenoje, Kaišiadoryse ar Jonavoje. Kita priežastis – keliolika metų jie kentė automobilių spūstis Londono ar Dublino gatvėse, todėl pasiilgo ramybės.“
Prancūzas Chrisas Pfeilstueckeris vedė lietuvę, o kai žmona nutarė grįžti į gimtinę, jis nedvejodamas pritarė ir atvyko kartu.
Vyras visą laiką gyveno dideliuose miestuose, sėkmingai kopė karjeros laiptais.
Susiję straipsniai
Su žmona neseniai kavinę Panevėžyje įkūręs Chrisas negali atsidžiaugti, kad pažįsta beveik visus kaimynus, žino kavinės lankytojų vardus ir gyvenimo istorijas, kad šalia gyvena jo atžalų seneliai, o vaikų darželis – visai netoli.
„Mums, lietuviams, jis primena tuos dalykus, kurių dažniausiai nevertiname ar įsisukę į rutiną pamirštame“, – atkreipė dėmesį K.Ramanauskienė.
Žurnalistę sujaudino Elektrėnuose gyvenančios poros istorija. „Jie atidarė kebabų kepyklėlę ir neslepia, kad nėra laimės kūdikiai, kuriems pinigai byra iš dangaus, – pasakojo K.Ramanauskienė. – Norėdama išgyventi pora triūsia 12 valandų per parą be atostogų ir išeiginių.
Jie sakė, kad net po vestuvių negalės sau leisti ilgiau pailsėti.
Mane sujaudino, kai jaunas vyras apsiašarojo pasakodamas, kaip sunkiai nuo vaikystės teko dirbti.
Nuostabiausia, kad iš tokių žmonių neišgirsi nė vieno skundo. Jie nori dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, kad sukurtas verslas nežlugtų.“
Laidos „Reporteris“ rengėjai Utenoje lankėsi pas buvusį profesionalų dviratininką Lietuvos rinktinės narį Martyną Maniušį, kuris po kelerių Belgijoje praleistų metų grįžo gyventi ir dirbti į tėvynę.
Vyras iš santaupų Utenoje atidarė dviračių nuomos punktą.
Jame išsinuomoti dviratį galima vos už kelis eurus, M.Maniušis dažnai dar ir nuolaidų suteikia.
Dviratininkas savęs nelaiko verslininku. Laidoje vyras pasakojo, kad jam kur kas svarbiau ne pelnas, o galimybė uteniškius uždegti meile dviračiams, paskatinti kilometrą iki parduotuvės numinti juo, o ne iš garažo traukti automobilį.
Vyras tvirtino, kad geriausias atlygis – matyti jo dviračiais minančius senjorus.
Kai Utenoje buvo atidarytas pirmas dviračių nuomos punktas, kai kurie miestiečiai, įkalbėti anūkų, ant dviračių sėdo pirmą kartą po kelių dešimčių metų.
„Lietuvą kamuoja neslūgstanti emigracijos banga, dažnai girdime, kad užsienyje lyja pinigais.
Todėl norėjosi parodyti ir kitą medalio pusę, – sakė rubrikos rengėja K.Ramanauskienė. – Norėčiau tikėti, kad mūsų reportažų herojai savo užsidegimu įkvėps ir kitus.“
Visi laidos pašnekovai tvirtino viena: pirmus žingsnius žengiančiam verslininkui Lietuvoje mokesčiai yra negailestingi.
„Jeigu Anglijoje būčiau atidariusi tokią parduotuvę, pirmus metus ar dvejus mokesčių mokėti nebūtų reikėjų, – tvirtino iš Jungtinės Karalystės į Jonavą grįžusi Sandra Matulevičienė. – O štai Lietuvoje jie užgriuvo vos pradėjus verslą.“
Moteris į Jonavą grįžo tam, kad vaikai dažniau matytų senstančius senelius.
Šeima dirba išsijuosusi: be pagalbininkų ūkininkauja 10 hektarų ūkyje, augina uogas, daržoves, gyvulius, dirba savo įkurtoje parduotuvėje.
Tik sekmadieniai – šventė, kai su Anglijoje gimusiais vaikais keliauja ir grožisi Lietuva.