Nemažai laiko buvo praėję nuo ankstesnio Rasos ir jos išgelbėtojo susitikimo. Vokietijoje gyvenanti R.Prascevičiūtė-Sept ir daug metų JAV dirbantis R.Datiašvilis neseniai vėl susitiko Maskvoje televizijos laidoje „Tegul kalba“.
Tragedija, sujaudinusi visą tuometę Sovietų Sąjungą, atsitiko vieną 1983-iųjų vasaros vakarą.
Vadaktų kaimo (Radviliškio r.) laukuose su šienapjove dirbdamas neblaivus vyras aukštoje žolėje nepastebėjo savo trimetės dukters Rasos ir nurėžė jai abi kojas.
Mergaitei grėsė mirtis, geriausiu atveju – invalidumas visam gyvenimui, tačiau prasidėjo istorija, kurią prieš 35 metus buvo galima pavadinti stebuklu.
Patyrusi felčerė Elena Krivickienė, atskubėjusi pas nelaimėlius, išvydo siaubingą vaizdą: virtuvėje ant stalo mėtėsi dvi nupjautos kojytės, mergaitė nejudėdama gulėjo lovoje, o tėvai blaškėsi neišmanydami, ką daryti. Felčerė nesutriko ir ėmėsi veiksmų. Pirmiausia ji puolė prie šaldytuvo ieškoti ledo, o jo neradusi nupjautas kojas apdėjo šaldyta žuvimi.
Ieškojo ir švaraus polietileninio maišelio nupjautoms galūnėms sudėti, tačiau sovietmečiu tai buvo deficitas. Beliko kojytes suvynioti į laikraštį.
Mergaitė buvo skubiai išvežta į rajoninę ligoninę, bet vežant susigriebta, kad virtuvėje ant stalo liko kojos. Teko grįžti.
Pasirodo, felčerė pačiu laiku įžengė į Rasos gimdytojų namus – išsigandęs tėvas ruošėsi nupjautas kojas užkasti laukuose.
Į trimetės gelbėjimo operaciją įsitraukė šimtai žmonių. Į pagalbos šauksmą atsiliepė net pilotai iš Latvijos – jie iš Šiaulių mergaitę nuskraidino į Maskvą. Praėjus 12 valandų po nelaimės Rasa jau gulėjo ant operacinio stalo ir 33 metų neurochirurgas R.Datiašvilis su komanda pradėjo operaciją. Anksčiau jie nieko panašaus nebuvo darę. Operacija truko 9 valandas ir buvo sėkminga.
Tai buvo proveržis medicinoje. Apie Rasą rašė laikraščiai ir žurnalai, apie ją ir jos gelbėtoją R.Datiašvilį buvo kuriami filmai.
Filmuotuose kadruose matyti, kaip mažoji pacientė ir jos gydytojas žaidžia, bėgioja. Apie jauną mikrochirurgą išgirdo milijonai žmonių. Rasai iš visos Sovietų Sąjungos žmonės rašė laiškus, siuntė dovanas.
Po ilgos reabilitacijos ligoninės personalas lietuvę namo išlydėjo su ašaromis akyse. Prie lėktuvo trapo buvo ir R.Datiašvilis. Jis tėviškai mojavo savo mažajai draugei, ši jam atsakė taip pat.
Gimtasis kaimas Rasą ir jos motiną sutiko kaip garsenybes.
Mergaitė dar nežinojo, kad laukia netrumpas gydymosi kelias, tačiau visų baisiausia buvo artimųjų išdavystė.
Rasą pamilo daug svetimų žmonių, tačiau alkoholiu piktnaudžiaujantys gimdytojai jos atsisakė.
Mergaitė dešimt metų praleido globėjų šeimoje, skyrium nuo dvynės sesers Aušros. Suaugusi Rasa išvyko uždarbiauti į Vokietiją, ten sukūrė šeimą ir pasiliko.
Gydytojas R.Datiašvilis žlugus Sovietų Sąjungai nutarė geresnio gyvenimo ieškoti už Atlanto. Niujorke jis toliau gelbėja žmonių gyvybes.
Prieš 35 metus likimo suvesti Rasa ir jos gelbėtojas buvo ilgai nesimatę, tačiau TV laidoje puolė vienas kitam į glėbį ir atrodė labai artimi.
Rasa vilkėjo žemę siekiančią suknelę. Jos eisena neišdavė, kad vaikystėje buvo netekusi kojų.
R.Datiašvilis tą lemtingą operaciją prisiminė taip, lyg ji būtų vykusi vakar: „Tai buvo pati ilgiausia naktis mano gyvenime. Jos neįmanoma pamiršti.“
Buvo penktadienis, gydytojas grįžo iš ligoninės, kurioje 12 valandų operavo. Vidurnaktį suskambo telefonas.
Pakėlęs ragelį R.Datiašvilis išgirdo susijaudinusio Vilniaus mikrochirurgijos centro vadovo Mečislovo Vitkaus balsą. Jis papasakojo, kad į Maskvą skraidinama mergaitė nupjautomis kojomis, būtina skubi operacija.
Pasirengimą operacijai R.Datiašvilis prilygino pragarui. Ne viena ligoninė atsisakė užleisti operacinę, nesisekė rasti anesteziologo, o kolegos atsisakė asistuoti.
„Aš likau vienas didelėje naktinėje Maskvoje ir nežinojau, ką daryti“, – prisiminė R.Datiašvilis.
Galiausiai jam teko griebtis gudrybių ir net šantažo.
Tik pamelavęs, kad turi aukščiausios valdžios nurodymą, medikas gavo operacinę N.Filatovo ligoninėje.
Tuomet jis ėmė ieškoti medicinos sesers ir asistento. Daugelis medikų šiltą vasaros savaitgalį buvo išvykę į vasarnamius arba atostogavo. Galiausiai pavyko įkalbėti medicinos instituto studentę Leną ir jauną chirurgą Jakobą.
„Tikriausiai tuo metu mane vedė Dievo ranka. Aš jau negalėjau atsitraukti“, – prisiminė R.Datiašvilis.
Mikrochirurgas N.Filatovo ligoninėje buvo sutiktas nedraugiškai, bet pasitelkęs diplomatinius gebėjimus pralaužė ledus.
Rasa į ligoninę buvo atvežta šeštą valandą ryto. Jos kojos buvo kaip medinės, peršaldytos ledinėmis žuvimis.
Kai jau reikėjo pradėti operaciją, paaiškėjo, kad mikroskopas užrakintas ir niekas nežino, kur raktas.
Kažkokiu būdu anesteziologui pavyko atrakinti duris ir paimti prietaisą. Tada paaiškėjo, kad perdegusi viena iš dviejų mikroskopo lempų.
Mikrochirurgas buvo priverstas prietemoje už plauką plonesniais siūlais siūti plika akimis neįžiūrimas skaidulas.
Operacija pavyko, mikrochirurgas labai džiaugėsi talkinusiais jaunaisiais medikais.
Per reabilitaciją R.Datiašvilis nesitraukė nuo mažosios pacientės, kuri turėjo iš naujo išmokti vaikščioti.
Nuotraukose ir filmuotuose kadruose besišypsanti Rasa dažnai įsitaisiusi savo gelbėtojui ant rankų.
Jaunas medikas lietuvei mergaitei atstojo tėvą. Paklaustas, ar po neeilinės operacijos buvo kaip nors įvertintas, R.Datiašvilis tik gūžtelėjo pečiais: „Manęs ant pjedestalo niekas nekėlė. Toliau dirbau.
Man iš naujo teko įrodinėti, kad ši sėkmė – ne atsitiktinumas.“
„Vaikštau tik savo daktaro dėka. Aš jį vadinu Aiskauda“, – studijoje susigraudinusi kalbėjo Rasa, kuo puikiausiai atsimenanti, kaip ja rūpinosi R.Datiašvilis.
Šiuo metu moteris neturi jokių bėdų dėl kojų. Trosdorfo miestelyje (Vokietija) gyvenanti lietuvė labai mėgsta šokti, net su savo vyru Jefremu susipažino Bonoje per šokius.
Pora augina dukterį Ilijaną, taip pat džiaugiasi Jefremo sūnumi Leonu iš pirmos santuokos.
Sutuoktiniai kiekvieną rytą bėgioja. Rasa sakė, kad jos kojos yra kaip visų sveikų žmonių.
Norėdama tai įrodyti laidos pabaigoje moteris su savo išgelbėtoju sušoko lėtą draugystės šokį.
Parengė Rūta Peršonytė
