Pirmoje „Namas“ laidoje moterys įsikūrė name, pasakojo savo gyvenimo istorijas ir bandė pažinti viena kitą. Antroje laidoje, vedėjos Gerdos Žemaitės skatinamos ir drąsinamos, jos dar plačiau atvėrė savo širdis ir didžiausius skaudulius. Jų pasakojimai – pribloškiantys.
Atvira kalbėjo ir pasakojosi visos namo gyventojos, išskyrus Iloną. Ji į užduodamus klausimus atsakydavo tik mįslinga šypsena ir juoku. „Namo“ dalyvės apibūdino Iloną kaip tyliausią ir uždariausią iš jų visų. Tačiau įžvalgesnės suprato, kad jos nenoras kalbėti slepia itin skaudžią patirtį.
Nuo pat pirmųjų Ilonos gyvenimo dienų ją lydėjo skurdas. Trūko ne tik skanesnio kąsnelio ar gražesnio drabužėlio, bet labiausiai ji stokojo meilės. Moterį nuo mažumės lydėjo tik riksmai, barniai ir kumščiai.
„Aš mačiau gyvenimą tiktai juodą. Kai buvau antroje klasėje motina liepė pačiai užsidirbti duoną. Ėjau karvių melžti už pavalgymą. Va taip ir užaugau. Mama nemylėjo nei manęs, nei brolio, tik tėtis, kuris yra jau po žemėm“, – apie savo vaikystę kalbėjo Ilona.
Paprašyta įvardinta, kokia didžiausia problema yra jos gyvenime, ji nedvejodama atsakė – „motina“.
Klausantis Ilonos pasakojimo moterys sunkiai tvardė ašaras. Sunku suvokti, kad tikra motina gali šitaip nemylėti savo vaikų.
Tačiau tėvų nemeilė puikiai pažįstama kitai projekto dalyvei – Editai. Ją, vos pagimdžiusi, motina paliko. Laimei mergytę įsivaikino šeima, kuri apgaubė ją rūpesčiu ir meile. Tačiau nuoskauda liko ir visą gyvenimą moteris bando nusikratyti girtuoklių vaiko etiketės. „Alkoholikų genai“ – tai, ką Edita girdėjo itin dažnai ir kas ją žeidžia iki sielos gelmių.
