Populiarumo internete jai galėtų pavydėti ne vienas garsus aktorius ar TV laidų vedėjas. Daugiau nei 180 tūkstančių sekėjų instagrame, per 260 tūkstančių feisbuke – tiek žmonių Lietuvoje ir užsienyje domisi šios 24 metų merginos gyvenimu ir veikla.
„Lietuvos ryto“ TV žiūrovai neseniai ją matė laidoje „Lryto popuri“.
Paskui merginai patikėta vesti TV6 laidą „Nakties TOP“, kurioje pasakojamos karščiausios laisvalaikio naujienos.
Prasidėję Naujieji metai pakoregavo merginos mitybą. Monika iš raciono išbraukė mėsą.
Socialinių tinklų žvaigždė pažadėjo sau, kad šiemet būtinai išsilaikys vairavimo teises ir pradės dainuoti. Mergina patikino, kad jau vyksta derybos su keliais muzikos kūrėjais. Ji mano, kad jos, kaip dainininkės karjera turėjo prasidėti anksčiau, bet geriau vėliau negu niekada: „Dabar yra mano laikas ir turiu pabandyti eiti muzikiniu keliu.“
Dailios figūros mergina nori dar labiau padailinti savo figūrą. Ji neslepia, kad pasvajoja apie didesnę krūtinę, bet bijodama svetimkūnio savo kūne, stengiasi pamilti save su gamtos apdovanotais privalumais.
„Man patinka garsių moterų moteriškos figūros, bet pati norėčiau būti lieknesnė. Noriu būti kaip modelis Cara Delevingne. Dabar sveriu 47 kilogramus, trokštu numesti du kilogramus.
Šiaip kūno formos kaip ir tenkina, bet esu nukentėjusi nuo anticeliulitinių procedūrų, kurios buvo atliekamos sėdmenims ir kojoms. Už jas kažkada sumokėjau 2000 litų, tačiau jos man tik pakenkė – celiulitas atsirado ir ant tų kojų vietų, kur anksčiau nebuvo.
Dabar turiu intensyviai sportuoti. Šiandien situacija geresnė nei buvo prieš metus. Šiemet sportuosiu keturis kartus per savaitę – prie anksčiau lankytos gimnastikos, aerobikos ir šokių prisidės treniruotės treniruoklių salėje“, – vardijo savo planus M.Šalčiūtė.
Širdies reikalai Monikos gyvenime klostosi palankiai. Mergina mėgaujasi santykiais su mylimuoju būsimu programuotoju Dovydu Bagdonu (22 m.). Prieš kurį laiką socialiniuose tinkluose pranešusi, kad draugystė su Dovydu nutrūko, po kurio laiko Monika ją atnaujino ir šiuo metu yra laiminga.
– Kokia vaga teka jūsų draugystė su Dovydu?
– Draugaujame pusantrų metų. Gyvename atskirai, bet pakalbame, kad kada nors reikėtų įsikurti viename bute. Tiesą sakant, nežinau, ar jau esu pasiruošusi bendrai buičiai.
Dar noriu pasimėgauti romantiškais santykiais per atstumą, vaikščioti į pasimatymus. Juk ateityje daug metų galėsime gyventi kartu.
Šiuo metu ieškau išsinuomoti pigesnio buto, nes pastarąjį išsinuomojau rudenį, kai kainos buvo išaugusios. Ateityje galvoju įsigyti nuosavą būstą, bet dar reikia susitaupyti pinigų pradiniam įnašui.
– Gal būstą įsigysite kartu su draugu?
– Noriu būti savarankiška ir turėti savo nekilnojamojo turto.
Mano draugas tam pritaria. Jam patinka, kad mergina yra savarankiška, gali save išlaikyti.
– Vadinasi, kavinėje mokate atskirai?
– Per pirmus pasimatymus jis už mane mokėdavo. Jeigu aš leidžiu žmogui už mane sumokėti, tai yra didelis pasitikėjimo ženklas.
Dabar būna įvairiai. Nenoriu, kad mūsų santykiai būtų paremti finansiniais dalykais.
– Ar galvojate apie sužadėtuves?
– Kol kas nenoriu rimtų įsipareigojimų. Dar noriu pasidžiaugti įvairiais santykių etapais.
Kol kas vaikų nenoriu. Man su savo šuniuku kartais būna sunku susitvarkyti, tai kaip susitvarkyčiau su vaikais?
Manau, santuokai būsiu pasirengusi perkopusi trisdešimtmetį.
– Jūs neturite motinos, apie tėvą beveik nieko nežinote. Sesuo ir vienas brolis gyvena užsienyje, kitas – Vilniuje. Kaip švenčiate šventes?
– Po mamos mirties niekada nešvenčiau šeimos švenčių.
Tiesiog sėdėdavau namuose ir niekam nelįsdavau į akis.
Kartais per šventes šokdavau klubuose, dalyvaudavau fotosesijose.
Prieš kokius dvejus trejus metus išmokau nebijoti vienatvės.
Anksčiau jausdavausi be galo vieniša, verkdavau. Ilgainiui supratau, kad reikia išmokti prisijaukinti vienatvę, nes negali žinoti, kada artimas žmogus išeis iš tavo gyvenimo. Turi būti pasiruošęs likti vienas.
Praėjusias Kūčias praleidome dviese su broliu – tiesiog pasėdėjome be jokių tradicinių atributų, šventinių patiekalų.
Kalėdas sutikau su draugu ir jo mama. Situacija buvo kurioziška. Kalėdų išvakarėse Dovydas su mama grįžo iš kaimo ir nieko nenupirko valgyti. Per Kalėdas paaiškėjo, kad parduotuvės nedirba. Tad valgėme maistą iš „McDonald’s“, tačiau šventinė nuotaika jautėsi, buvo labai smagu.
– Prieš metus buvote dingusi iš viešumos, nes užklupo depresija.
– Aš ja tebesergu. Būna paūmėjimų, bloga būsena aplanko netikėtai, tam nepasiruošus.
Užplūdus slegiančioms mintims, jei tik galiu, stengiuosi kuo daugiau dirbti. O jei leidžiu sau paatostogauti, imu galvoti apie blogus dalykus.
Esu skaičiusi, kad depresija sergama visą gyvenimą, reikia su tuo susitaikyti.
– Kaip supratote, kad susirgote?
– Man buvo penkiolika metų, kai netekau mamos. Tada psichologė pasakė, kad esu linkusi į depresiją ir galiu rimtai susirgti.
Ilgai neigiau ligą. Gal tik prieš dvejus metus įsisąmoninau, kad sergu. Gal būtų buvę lengviau, jei anksčiau būčiau tai įsisąmoninusi. Dabar viskas įsikerpėję.
Mano sveikatos būklei daug įtakos turėjo tai, kad netekau tėvų. Sakau daugiskaita, nes manau, kad tėvo neturėjau. Jį matydavau retai ir nemaloniomis aplinkybėmis.
Pagautas pykčio priepuolių jis mušdavo ir mus, ir mamą. Kai išėjo iš namų, man buvo gal dvylika metų.
Mirus mamai jis net nedalyvavo laidotuvėse.
Vėliau pasirodė teisme – reikėjo nuspręsti, kam bus priteista vaikų globa. Mes jo nenorėjome, verkėme, bijojome, kad sumuš.
Kai mirė mama, pilnametė buvo vienintelė sesuo. Teismo procesas truko ilgiau nei trejus metus.
Per tą laiką pilnamečiai tapome ir mudu su vienu broliu.
O vyriausiai sesei buvo suteikta teisė iki pilnametystės globoti jauniausią brolį. Kartą apsipirkdama parduotuvėje pamačiau, kad įeina tėvas.
Mane ištiko šokas, mečiau prekes ir leidausi bėgti, kad nesusidurčiau akis į akį.
Vos pagalvojus apie jį užplūsta nemalonūs jausmai.
Jis man susijęs su mamos kančiomis, netgi jos netektimi.
Mamą pražudė gimdos auglys. Manau, jeigu ji nebūtų patyrusi tiek streso, skyrusi daugiau dėmesio sau, nelaimės buvo galima išvengti.
Ji net nežinojo, kad serga, nes nesilankė pas gydytojus.
Prisimenu, kad jai dvi savaites buvo silpna, bet tai nepranašavo mirties. Aš su ja taip ir neatsisveikinau.
Rugsėjo 1-ąją su gėlėmis ėjome į mokyklą, pasižadėjau gerai mokytis, nežaisti telefonu, o kitą dieną per pamokas jaunesnis brolis, kuris tą dieną sirguliavo ir buvo likęs namuose, parašė, kad mama mirė.
Visą kelią namo bėgau verkdama ir galvodama, kad tai netiesa.
Prie namų pamačiau policiją, medikus. Iš koridoriaus pastebėjau miegamajame ant žemės gulinčią mamos ranką.
Suvokiau, kad ji negyva. Medikai jos kūną įdėjo į juodą maišą ir koridoriumi pranešė pro mane.
Dabar naktimis dažnai kankina košmarai – sapnuoju, kad mokykloje bėgu nuo tėvo, nes žinau, kad jis nori sumušti mane ir brolį.
O kartais sapnuoju mamą – mes abi ką nors veikiame, viskas atrodo taip tikroviška.
Visada jaučiu mamos palaikymą. Gaila, dar nesu labai daug nuveikusi, kad manyčiau, jog mama turėtų manimi didžiuotis. Ateityje norėčiau baigti mokslus.
O kartais atrodo, kad gal save nuvertinu. Juk net nesapnavau, kad kada nors būsiu ten, kur esu, kad susipažinsiu su įdomiais žmonėmis, dirbsiu televizijoje.
Gali būti, kad dabartinė gyvenimo sėkmė yra atpildas už praeities nuoskaudas. Nesu religinga, bet kartais pagalvoju, kad gal tikrai kas nors iš aukščiau padeda.
– Kas jums darosi, kai užplūsta depresinės nuotaikos?
– Tada verkiu. Nieko nenoriu, prisivalgau ir miegu gal 15 valandų per parą. Viskas būna nesvarbu, sunku net nueiti į parduotuvę.
Dovydas mane palaiko, bet žinau, kad su savo demonais privalau kovoti pati, niekas kitas mano gyvenimo nepataisys.
Negali iš kito reikalauti, kad padarytų tave laimingą.
Draugas nelabai supranta mano būsenos, bet aš puikiai suvokiu, kad sunku įlįsti į svetimą kailį.
Išmokau vertinti akimirkas. Kai pajuntu, kad užplūsta teigiamos emocijos, turiu daug energijos, todėl stengiuosi griebtis veiklos.
Žinau, kad reikia gyventi dabartimi ir džiaugtis tuo, kas yra. Be to, noriu apsirūpinti – būtent tai mane stumia į priekį.
Neretai pagalvoju, kad jei ne depresija, jau būčiau gyvenime nuveikusi daug daugiau.
