„Bijojau tai pasakyti anksčiau, bet žurnalistikoje jau nėra taip įdomu, kaip anksčiau.
Nebematau idėjų kovos, politikoje nebematau politikos – daugeliu atveju tik „suskelius“, kurie užsiima akių žmonėms dūmimu“, – įsitikinęs E.Jakilaitis.
Apie savo veiklą ir šeimą žinomas žurnalistas kalbėjosi su Inga Valinskiene, laidoje „Adomo obuolys“, kurią „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai pamatys jau šį antradienį, 21 val.
Tikrosios žurnalistikos dabartinėje E.Jakilaičio veikloje nedaug. Ne todėl, kaip pats sako, kad būtų „atsikandęs“ žurnalistikos ar nuleidęs rankas po atvirų konfrontacijų su didžiaisiais politikais.
„Pralaimėjimas? Tokio santykio su realybe aš neturiu. Konfliktus ar nesėkmes vertinu kaip galimybes, o ant pagiežingų žmonių nepykstu.
Pamiršti tai, kas įvyko, užtrunku, kol apsisuku ant kulno ir tam žmogui atsuku nugarą.
O politika... dabartinėje mūsų politikoje vertės tiek, kiek riestainio skylėje, o valdžios kostiumai su kiekviena kadencija vis tuštesni...“, – teigė žurnalistas.
E.Jakilaitis vis dažniau imasi veiklos už kadro – prodiusuoja laidas, kuria dokumentinius filmus.
Vienas gimstančių jo projektų – filmas apie Lietuvos 100-mečio prezidentus.
Gilinimasis į faktus, įdomią istorinę medžiagą, jo vykdomos ekspedicijos su grupe istorikų ir kitų savo srities profesionalų – čia jis mato prasmę ir tikrumą.
Edmundo ir Rasos Jakilaičių šeimoje auga trys vaikai. Barbora ir Bernardas jau paaugliai, o mažajai Mortai ką tik sukako ketveri.
Atžalas Jakilaičiai auklėja skirtingai. Edmundas įsitikinęs, kad berniukams reikia griežtumo, o mergaitės jau gimsta labiau organizuotos, tvarkingos ir atsakingos.
„Tikriausiai kiekvienas tėvas nori, kad sūnus būtų truputį kareivis, o dukra – švelni. Mes, vyrai, esame labiau išsiblaškę, o moterys yra už mus dalykiškesnės“, – sakė E.Jakilaitis.
Drauge su žmona Rasa, Edmundas skaičiuoja 17-us santuokos metus. Sako, abu turi taisyklių, kurių stengiasi laikytis.
Viena jų yra nesiginčyti prie vaikų.
„Vienas svarbiausių mūsų tikslų – perduoti gerą šeimyninę patirtį savo vaikams. Pagarbą, bendravimo kultūrą.
Aš pats užaugau matydamas ne besivaidijančius, o koridoriuje besibučiuojančius tėvus. Ir pats dažnai prie vaikų sakau Rasai, kokia ji nuostabi ir kaip labai ją myliu“, – pasakojo Edmundas.
