Didelę patirtį televizijoje turinti Ž.Vaškytė-Lubienė laidą „Po darbų“ ves kartu su Mariumi Jančiumi bei Julija Ciurupa. Valandos trukmės informacinė ir gyvenimiškų pokalbių laida su bus tiesiogiai transliuojama darbo dienomis nuo 17 valandos.
Živilė televizijoje atsidūrė būdama žurnalistikos antrakursė. Su pertraukomis jos darbo stažas eteryje septyniolika metų. Karjeros galimybes žurnalistė išbandė ne vienoje Lietuvos televizijoje – daugiausia dirbo informacinių laidų vedėja, kalbindavo įvairius pašnekovus.
– Televizijos laidų vedėjai ryškūs, populiarūs žmonės, darantys didelę įtaką aplinkiniams. Tačiau laidų vedėjas nežino kiek ilgai truks televizinis projektas ir kas jo lauks po to, kai darbo sutartis pasibaigs. Ar įmanoma priprasti, kad vieną dieną darbą turi, o kitą – priverstinai atostogauji?
– Seniai perpratau televizijos virtuvę. Net kai tau žada, kad projektas bus ilgalaikis, dar nereiškia, kad viskas nepasibaigs po pusmečio. Pirmaisiais darbo metais jaučiau daugiau streso. Vėliau ėmiau galvoti, kad jei noriu dirbti televizijoje, tuomet turiu ramiai priimti pokyčius, nes kitaip galima išprotėti nuo streso. Kai baigiasi projektas, tai ir baigiasi. Žinau, kad tai nėra pasaulio pabaiga ir kad ateityje vistiek kažkas bus.
Pernai LNK televizijoje vedžiau laidą „Rytas su LNK“. Pasibaigus šiam projektui, turėjau kelių mėnesių pertrauką, o dabar kūrybines jėgas atiduosiu laidai „Po darbų“. Tai bus kažkas naujo, nes „Lietuvos ryto“ televizijoje niekada nedirbau.
– Iš televizijos ekranų su žiūrovais sveikindavotės tiek ryte, tiek vakare. Kuris darbo grafikas būdavo priimtinesnis?
– Anksčiau galvodavau, kad pagal prigimtį esu pelėda, bet LRT laidoje „Labas ryte“ teko keltis ketvirtą ryto. Ir nieko. Dirbant iš ryto privalumas tas, kad po to lieka ilga dienos atkarpa savo poreikiams. „Labame ryte“ sunkiausias būdavo lapkritis, kai nemaloniai veikia dargana, pilkuma, tamsa ir kūnas tiesiog prašosi atgal į lovą. Bet pavasarį ar vasarą nuostabu anksti atsikelti. Tuo metu gyvenau už miesto, tad turėdavau galimybę pasisveikinti su žvėreliais, paukšteliais, o magiški gamtos vaizdai atpirkdavo miego trūkumą.
– Tiesioginiame eteryje, net jei laidos vedėjas yra patyręs, suplanavęs visus darbus, neišvengiamai susiduria su nenumatytomis situacijomis. Ar jūsų darbe irgi yra buvę kuriozų?
– Buvo, kad pašnekovas į laidą neateina, kompiuterio programa užstringa, o turi nepasimesti ir toliau kalbėti. Kartą su kolega vedėme laidą, o po stalu, mums po kojomis gulėjo technikas ir kažkokius laidus sujunginėjo. Būna, kad reikia įdėti pastangų, kad sustabdytum išsipasakoti panūdusį pašnekovą ar staiga sužinai, kad vietoj vieno reportažo bus kitas, o tu jo nematei, nes jis dar buvo gaminamas, kol vedei laidą. Tuomet kalbini pašnekovus, su koja mini suflerį ir akies kraštu žiūri, kurioje vietoje atsisukti reportažą.
Nežiūrint nemažos darbo patirties, stengiuosi profesionalumo kartelę laikyti aukštai iškeltą. Jei kalbėtume apie užsienio informacines laidas, tai mane labai imponuoja britų televizijos BBC informacinių laidų vedėjai – solidūs, profesionalūs, laiku moka pajuokauti.
– Be mėgstamo darbo turite ir kitų įsipareigojimų. Esate žinomo atlikėjo Edgaro Lubio žmona, penkiametės Fridos ir dvimečio Herkaus mama. Ar sunku viską suderinti, o taip pat ar užtenka laiko augti kaip asmenybei, pasilepinti moteriškais malonumais?
– Nesu moteris supermenė, todėl neteigsiu, kad viskas lengva ir paprasta. Būna, kad užsisuku kasdienybės įvykių karuselėje ir nespėju sau skirti pakankamai dėmesio. Bet dabar manęs labai reikia mažiems vaikams. Jie auga greitai, norisi sugerti visas gražiausias akimirkas, visus jų pirmus kartus, juk tai daugiau nepasikartos. Labai myliu savo šeimą, esu pasiruošusi jai daug savęs atiduoti.
Manau, auginant vaikus, labiausiai reikia klausyti savo vidaus. Psichologė Aušra Kurienė yra pasakiusi vertingą frazę, kurią turėtų atsiminti kiekviena moteris: „Vaikui reikia tik laimingos mamos“. Iš tiesų, gali duoti vaikui bet kokias materialines gėrybes, bet jei būsi nelaiminga, tai ir jam trūks laimės pojūčio.
Kai pavargstu, ieškau būdų pailsėti: nueinu į kiną, susitinku su seserimis, pasilepinu masažu. Mano vyras gal net greičiau už mane pajunta, kad man reikia atsitraukti nuo namų ir vaikų. Tuomet jis pasiūlo kur nors išeiti, užsiimti kokia nors malonia veikla.
– Kuris griežtesnis su vaikais – jūs ar vyras?
– Su Edgaru turime savotišką nebylų susitarimą, kad tėtis, kai to reikalauja situacija, vaikams pasako griežčiau, o mama stengiasi susikalbėti švelniomis priemonėmis. Vaikai žino, kad kai tėtis grįš, tai reikės klausyti, manipuliacijos jo neveiks. Edgaras lengvai išvaiko vaikiškus ožius. Kartasi net sako: „Kai tavęs nebūna, nekyla jokių problemų. O prie tavęs prasideda spektakliai ir dramos“.
– Kaip motinystė pakeitė jus, kaip asmenybę?
– Kai gimė duktė supratau, kad atėjo pilnatvė. Anksčiau jausdavau nepaaiškinamą kažko trūkumą. Gimus vaikams užsipildė visos vidinės spragos, atsirado stabilumas. Be to, motinystė labai puikiai ugdo kantrybę. Galvodavau, kad esu pakankamai kantri, bet vaikai parodė, jog dar yra kur tobulėti.
– Santuoka harmoninga tada, kai partneriai žvelgia ta pačia kryptimi, puoselėja panašias vertybes, tiki tais pačiais idealais, padeda vienas kitam. Kaip jūs su vyru dalinatės pareigomis šeimoje?
– Mes su Edgaru vienas kitą papildome, dalinamės buities darbais. Aš galiu ramia širdimi vaikus palikti su vyru. Vienai parai esu išvažiavusi į SPA. Edgaras puikiai susitvarkė. Kita vertus, santykių pradžioje, aš, kaip ir daugelis moterų, tikėdavausi, kad vyras kaip telepatas nuskaitys mano norus, nuotaikas. Bet nei vyras, nei moteris nėra burtininkai. Kad nekiltų nesusipratimų, partneriai turi kalbėtis. Per beveik septynerius santuokos metus atradome tarpusavio susikalbėjimą, užslėptų minčių nelaikome užantyje. Tačiau Edgaras jau ir pats mato, kada esu pavargusi, kada reikia mane palepinti ar bent paguosti. Kartais pakanka jo paprasto apkabinimo.
Moteriai, susilaukus vaikų, svarbu nepasinerti vien tik į motinystę, nors gal to ir norėtųsi. Vyrams sunku pakelti pokyčius šeimoje, jie gali pasijusti atstumti. Gimus vaikams pora turi iš naujo atrasti vienas kitą. Su Edgaru turime mielų ritualų, bandome ištaikyti progą nueiti kur nors dviese.
– Su vyru puoselėjate tas pačias dvasines vertybes, esate vegetarai. Ir vaikams tokį požiūrį skiepijate. Jie nėra ragavę mėsos. Kokius patiekalus vaikai mėgsta labiausiai?
– Vaikai lanko darželį, kuriame patiekiamas vegetariškas maistas. Vaikams pasakojame, kodėl mes esame pasirinkę tokį gyvenimo būdą ir jie viską puikia supranta.
Gal keistai skambės, bet vaikai labai mėgsta brokolius ir kalafiorus virtus garuose. Taip pat – įvairias kruopas, augalinį pieną. Namuose yra įvairių vaisių, daržovių. Turime mėgstamų kavinių, kur vaikai gali suvalgyti vegetariško torto gabalėlį. Jie nėra ragavę įprastų saldainių, šokoladų – žino, kad šokoladas ir cukrus nesveika. Vaikams patinka saldumynai iš džiovintų uogų, riešutų. Vasarą gaminu ledus iš uogų ir vaisių.
– Gyvename streso, įtampos laikotarpiu. Kaip jums pavyksta nuo to pabėgti?
– Stengiuosi po darbo uždaryti duris ir atsiriboti nuo tos dienos patirčių. Namuose atsijungiu, neskubu, šeima yra atsvara aplinkos veiksniams. Bet, kai užplūsta didesnis nuovargis, pajuntu kaip pradeda į galvą lįsti visokios nerimastingos mintys. Reikia save saugoti, ieškoti ramybės. Mėgstu skaityti literatūrą, susijusią su dvasingumu, pamąstau apie gyvenimo būtį, grožį, kartais piešiu. Taip pat praktikuoju jogą, medituoju, klausau mėgstamos muzikos. Mėgstame su draugais susitikti, einame vieni pas kitus į svečius.
– Kaip vertinate bėgančius metus? Šou, televizijos atstovės neretai kreipiasi į grožio specialistus, kad patobulintų kūno formas. Ar jums tokios mintys nebuvo atėjusios?
– Jaunystės kultas man atrodo kažkiek komiškas. Man nepavyksta nesistebėti, kaip žmonės taip lengvai atsiduoda adatoms ir skalpeliui. Juk tai tik tam tikram laikui, o pasenti vis tiek reikės. Aš nenorėčiau grįžti į nė vieną ankstesnio gyvenimo etapą. Man atrodo, kad su metais mano gyvenime viskas tik geriau, nuolat atrandu kažką naujo. Kita vertus, aš neskiriu laiko pamąstymams apie savo amžių. Kai klausia kiek man metų, tenka susiskaičiuoti (juokiasi).
Jei man lieptų ką nors „prisipūsti“, „pasitempti“, pasiūlyčiau susirasti ką nors kitą vietoje manęs, o aš imčiausi kitokios veiklos. Kalbant apie tą pačią BBC, ten dirba brandūs žmonės. Jų lūpomis kalba patirtis ir išmintis. Vienok, Lietuvos televizijose yra nemažai vyresnių, sėkmingų laidų vedėjų. Kiek save atsimenu, man visada būdavo įdomiau bendrauti su vyresniais žmonėmis – klausytis įvairių istorijų, semtis patirties.
