Tereikia pareikšti tokią savo valią artimiesiems. Kodėl to nepadarome iki šiol? Kokie įsitikinimai, mitai trukdo?
Kaip donorystę vertina tie, kurie patys balansavo ties mirties slenksčiu? Apie visa tai kalbės laidos „Visi mes žmonės“ svečiai: televizijos laidų ir renginių vedėjas Arūnas Valinskas, profesorius kardiologas Pranas Šerpytis ir Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos vadovė Aistė Štaraitė.
Televizijos laidų ir renginių vedėjas Arūnas Valinskas didžiąją dalį vaikystės praleido ligoninėse. Jis turėjo problemų dėl kaulų – nežinia, ar dėl to, kad iš medžio iškrito, ar kad ledo ritulys pataikė į kelią.
Arūną gydė stipriais vaistais, kol atsakė inkstai. Vyras prisimena porą krizinių situacijų iš vaikystės: temperatūra aukštesnė nei 40 laipsnių karščio, o kai išneria iš paralelinio pasaulio, išvysta prie lovos sėdinčią verkiančią mamą.
Ir gydytojų frazę, kad jei vaikas išgyvens šią naktį, bus galima spręsti, ką daryti toliau...
Matęs, kaip vegetuoja žmonės, Arūnas Valinskas yra pareiškęs artimiesiems savo valią, jei ką, – būti donoru.
„Aš net už įstatymą dėl priverstinės donorystės! Legendos apie žmogaus išnarstymą dalimis man kelia net ne juoką, o pyktį. Tai neišmanėlių skleidžiama dezinformacija.
Donorystė – šventas reikalas. Bažnyčia, ilgai galvojusi ir pagaliau atsitokėjusi, pareiškė, kad padėti artimam, suteikti jam viltį ir atiduoti dalį savęs po mirties yra šventas kiekvieno kataliko reikalas bei pareiga“, – užtikrintai kalbėjo A.Valinskas.
Jis ragina pagalvoti: jei ko nors negalėjai duoti gyvas, gal likimas tau kaip tik suteikia šansą gražinti gyvenimui skolą paaukojant savo kūno dalį kitam? O gal tai ir yra reinkarnacija – šansas tam tikra prasme gyventi toliau?
„Donorystė – tai labai kilnus poelgis“, – įsitikinęs kitas laidos „Visi mes žmonės“ dalyvis – profesorius kardiologas Pranas Šerpytis.
Jis atkreipė dėmesį, kad 1967 m. atlikta pirma širdies persodinimo operacija Pietų Afrikos Respublikoje suteikė didelį impulsą bendrai medicinos pažangai.
Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos vadovė Aistė Štaraitė septynis mėnesius gyvena su dirbtine širdimi.
„Gyvenimas parodė, kad nežinai, kas gali nutikti rytoj“, – sakė niekada nesirgusi ir akistatoje su liga susidūrusi mergina, šiandien viltį teikianti ir kitiems sergantiesiems.
Šiandien Aistė turi gyventi itin atidžiai: po drabužiais slepiasi speciali aparatūra, palaikanti širdies darbą.
Prieš kelerius metus nuo, regis, paprasto kosulio prasidėjusi liga sujaukė didelius ir šviesius merginos gyvenimo planus.
Negana to, kad pati susirgo, pasiligojo ir jos tėtis – dėl to ji iš kitos šalies grįžo į Lietuvą, kad suteiktų jam vilties, kad pastatytų ant kojų.
Nutiko taip, kad abu gulėjo vienoje ligoninėje, kol vieną dieną Aistei teko su tėvu atsisveikinti...
Kaip su tokiu milžinišku emociniu krūviu susitvarkoma?
„Buvo apnikusi depresija, panikos priepuoliai – nesu geležinis žmogus. Bet su tuo susitvarkoma darbu ir noru – tikrai galima iš to išlipti. Man reikėjo ir specialistų, ir vaistų pagalbos. Bet dabar laikausi tvirtai“, – džiaugdamasi pasakojo A.Štaraitė.
Apie visa tai – laidoje „Visi mes žmonės“ sekmadienį, 17 val. 30 min. per TV3
