Teigiama mergina, į kurios gyvenimą lemtingą akimirką įsiveržia agentai juodais drabužiais (akt. Liamas Neesonas ir Chrisas Hemsworthas). Tokį personažą netrukus pasirodysiančiame mokslinės fantastikos filme „Vyrai juodais drabužiais IV“ (Men In Black: International) įkūnijo iš Vilkaviškio kilusi A.Diržiūtė.
Pirmas filmas „Vyrai juodais drabužiais“ kino teatrus pasiekė 1997 metais. Juosta, kurios biudžetas buvo 90 mln. dolerių, uždirbo apie 590 mln. dolerių.
Antra dalis kainavo 140 mln. dolerių, o uždirbo 441 mln. dolerių.
Trečias filmas, kurio biudžetas siekė 225 mln. dolerių, surinko net 624 mln. dolerių.
Ankstesnėse „Vyrų juodais drabužiais“ dalyse Žemės agentai turėjo kovoti tik su ateiviais iš kitų galaktikų, o naujausiame filme susiduria su šnipu, veikiančiu jų organizacijoje.
Be to, vyrų kompanijoje atsiranda ne iš kelmo spirta mergina, o veiksmas pirmą kartą nusikelia už JAV ribų – į Europą.
Pagrindinius vaidmenis atliko australas Ch.Hemsworthas (35 m.) ir amerikietė Tessa Thompson (35 m.), kartu vaidinę fantastiniame nuotykių filme „Toras. Pasaulių pabaiga“ (Thor: Ragnorok).
Režisieriaus Felixo Gary Gray filme „Vyrai juodais drabužiais IV“ žiūrovai taip pat išvys dviejų „Oskarų“ laureatę Emmą Thompson, „Oskaro“ nominantus Rebeccą Ferguson ir Kumailą Nanjiani, taip pat Rafe’ą Spallą, brolius dvynius Laurent’ą ir Larry Bourgeois.
– Papasakokite, kaip patekote į šios juostos filmavimo aikštelę, – paprašiau A.Diržiūtės.
– Pernai rugsėjo mėnesį dalyvavau atrankoje, tačiau vaidmens gauti nesitikėjau. Man atrodė, kad pasirodžiau prastai.
Po geros savaitės paskambino antrasis režisieriaus asistentas ir paklausė, ar po dviejų valandų vairuotojas galėtų mane nuvežti į kino studiją „Warner Bros.“ Ten esą turėčiau pasimatuoti drabužius, nes kitą dieną prasidės filmavimas.
Padėjau telefono ragelį ir klykdama iš laimės ėmiau bėgioti aplink namus. Netrukus į mano kuklų kiemelį atvažiavo juodas limuzinas.
Važiuodama į kino studiją negalėjau nesišypsoti. Vairuotojas patarė taip besišypsant nusifotografuoti. Sakė, kad akimirkomis, kai pasidarys liūdna ar kils abejonių, ta nuotrauka nuvys visus niūrius debesis.
Matuojantis drabužius apie mane šokinėjo kaip apie karalienę.
Peržiūrėjusi ant sienos sukabintas aktorių nuotraukas nudžiugau, kad įsiamžinsiu su dideliais savo autoritetais – E.Thompson ir L.Neesonu, kuris išgarsėjo vaidmeniu Steveno Spielbergo „Šindlerio sąraše“.
Su visais komandos nariais santykiai buvo puikūs. Pavyzdžiui, tokia žvaigždė kaip Ch.Hemsworthas nuo pirmos dienos įsidėmėjo mano vardą ir draugiškai sveikindavosi.
Kino studijoje įrengtoje filmavimo aikštelėje su juo dirbau visas keturias filmavimosi dienas. Jis mane įkvėpė profesionalumu – praktiškai visus triukus atlikdavo pats.
Taip pat teko matyti T.Thompson ir pakistanietį K.Nanjiani, bet jie dirbo kitame sektoriuje. Didelio biudžeto juostos neretai vienu metu filmuojamos dviejose, o kartais ir trijose vietose.
– Tikriausiai tokiame filme aktoriams buvo sudarytos išskirtinės sąlygos?
– Viskas buvo labai prašmatnu. Aš turėjau atskirą vagonėlį, kuriame buvo televizorius, netrūko įvairių skanėstų: vaisių, šokolado, mineralinio vandens. Man talkino asistentai.
Viskas, ko užsigeisdavau, atsirasdavo akimirksniu. Pavyzdžiui, filmavimo aikštelėje prasitariau, kad norėčiau išgerti espreso kavos. Po minutės prieš mane garavo kava.
Ch.Hemsworthas turėjo asmeninį virėją ir man davė paragauti ypatingai paruošto sveiko maisto. Beje, su juo per pertraukėles keisdavomės muzikos įrašais.
Filmuodamasis didelio biudžeto filme mažai žinomas aktorius labai rizikuoja. Aš nerimaudavau: gal ką nors padariau negerai, gal kitą dieną manęs nebepakvies į aikštelę.
Juk tokio didžiulio biudžeto filmų kūrėjai gali daryti bet ką: keisti scenarijų, scenas, aktorius.
Turėjau vairuotoją, kuris visas keturias dienas mane vežiojo į filmavimo aikštelę ir iš jos. Kartą pasiteiravau, ar jis turi kramtomosios gumos. Neturėjo, bet kitą rytą automobilyje buvo ir kramtomosios gumos, ir saldainių, ir vandens.
Kai pasakiau, kad nereikėjo taip rūpintis, vairuotojas paaiškino, kad jo pareiga – suteikti man kuo daugiau patogumo ir gerų emocijų.
Mane labai nuoširdžiai globojo aktorius L.Neesonas. Sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, jis sakė girdėjęs, kad pas mus labai graži gamta. Kai jis prasitarė užsiimantis museline žvejyba, papasakojau apie Aukštaitijos upes, kuriose galėtų pažvejoti.
L.Neesonas užsirašė filmų, kuriuose vaidinau, pavadinimus. Be to, kiekvieną kartą nuteikdavo pozityviai sakydamas: „Nesijaudink, viską gerai darai.“
Sužinojęs, kad į Londoną atvykau norėdama pasiekti kai ko daugiau, jis pasakė: „Na, sveika atvykusi į laimės ieškotojų klubą. Mes visi tai patyrėme.“
Grįžusi po filmavimų namo galvodavau: „O Dieve, neįtikėtina, kad L.Neesonas yra mano globėjas. Ir ne todėl, kad jo to prašiau, tiesiog tarp mūsų savaime užsimezgė dvasinis ryšys.“
Paskutinę mano darbo dieną aplinkiniai neslėpė apgailestaujantys, kad teks atsisveikinti. Vieni kitiems palinkėjome: „Iki greito!“
– Ar filmavimo aikštelėje fotografavotės su garsiais aktoriais?
– Niekada to nedarau. Prisimenu 2016-uosius, kai per Europos filmų akademijos apdovanojimus Vroclave teikiau prizą už geriausią animacinį filmą.
Ten žmonės stovėjo eilėje, norėdami nusifotografuoti su ispanų režisieriumi Pedro Almodóvaru, o aš tuo metu sėdėjau prie stalo su legendiniu britų režisieriumi Kenu Loachu, jo žmona Lesley ir „Sostų karų“ aktoriumi Liamu Cunninghamu.
K.Loachas pasakė: „Einu deserto. Aiste, ar tau atnešti?“ Aš atsakiau: „Taip, gerai, tada aš atnešiu vyno.“
Kai kurie mano bičiuliai yra itin daug nuveikę, bet dėl to nesielgiu su jais kaip su nežemiškomis būtybėmis.
Kai buvau pakviesta atvykti į Europos filmų akademijos apdovanojimus, pasakiau broliui: „O Dieve, aš žengsiu į sceną su airių aktoriumi Pierce’u Brosnanu ir kitais. Aš to neverta.“
O brolis nuramino: „Aiste, jeigu jūs visi esate toje pačioje erdvėje, darote tą patį, vadinasi, esate lygūs ir to nusipelnėte.“
Galima darytis asmenukes su garsiais aktoriais, bet tada jie tave vertins ne kaip kolegą, o kaip dar vieną gerbėją. Filmavimo aikštelėje mes visi esame kolegos.
– Esate pasakojusi, kad iš filmavimo aikštelių prisiminimui pasiimate kokį nors suvenyrą. Ar ir šį kartą jūsų kolekcijoje atsirado išskirtinis atributas?
– Matuotis kostiumų ėjau su geriausios draugės dovanotu pakabučiu – stirniuku su gintaru.
Kostiumų dailininkė pasakė: „Nesvarbu, kaip mes tave aprengsime, šis pakabutis privalo likti.“
Taip mano papuošalas buvo nufilmuotas. O pasiimti ką nors iš aikštelės neturėjau galimybės.
Tiesą sakant, iki paskutinės akimirkos bijojau, kad montuodami filmą mano personažą iškirps.
Tarkime, filme „Tarp pilkų debesų“ mano vaidmuo buvo stipriai sutrumpintas.
Tik pamačiusi save filmo „Vyrai juodais drabužiais IV“ reklaminiame siužete lengviau atsikvėpiau.
Tikiuosi sulaukti kvietimo į premjerą Londone, kuri vyks birželio 14 dieną.
– Pasibaigus darbui tokiame garsiame filme tikriausiai apėmė jausmas, kad kažko trūksta?
– Ir taip, ir ne. Manyje įsižiebė reikalinga šviesa – supratau, kad nuo šiol viskas pradeda judėti aukštyn, kad esu ten, kur ir turėčiau būti.
Išmokau dar daugiau akcentą koreguojančių pamokų, susitelkiau ir visiškai save įsimylėjau. Atsirado pilnatvės jausmas.
O prieš pusmetį sutikau mylimą žmogų, kuris, kaip ir aš, yra menininkas.
Džiaugiuosi, kad Londone padaugėjo atrankų į filmus. Šiuo metu kaip tik ruošiuosi vienam projektui, jau prasidėjo repeticijos.
Pagrindinė mano darbo vieta – Londonas, bet jei pakviestų, mielai grįžčiau į Lietuvą. Neseniai gimtinėje kūriau mažą vaidmenį. Neapsakomai smagu dirbti su savais, kalbėti gimtąja kalba.
