Šešis kartus per savaitę transliuojamo „Sveikinimų rato“ vedėja Loreta Jankauskaitė (64 m.), Genovaitei vos prabilus eteryje, taria: „Genovaitė iš Reškutėnų.“
Per aštuonerius metus G.Maldžiuvienė iš nuošalaus Reškutėnų kaimo (Švenčionių r.) sveikinimų prirašė jau penkis sąsiuvinius. Moteris neslėpė, kad kartais parengti sveikinimą ar padėką užtrunka nemažą dalį dienos, nes minčių perlų ieško knygose.
Kad neužmirštų pasveikinti artimų žmonių, G.Maldžiuvienė yra sudariusi ilgą gimimo datų, sukakčių sąrašą. Jame – ir įvairios šventės, svarbūs įvykiai.
Laidos vedėja Genovaitę netgi titulavo „Sveikinimų rato“ prezidente. „Prašiau, kad taip nevadintų, bet prilipo“, – šypsojosi Reškutėnuose gyvenanti moteris.
Surimtėjusi G.Maldžiuvienė prisiminė, kad pirmą kartą jos sveikinimas radijo bangomis nuskambėjo 2011 metais.
Tada viena Reškutėnų etnografinio ansamblio narė nesutiko priimti dovanos gimimo dienos proga, tad kitos ansamblio moterys, tarp kurių yra ir Genovaitė, nutarė sukaktuvininkę pasveikinti per LRT radiją.
Įsisukusi į „Sveikinimų ratą“, G.Maldžiuvienė pradėjo rimtai ruoštis sveikinimams: „Susikraunu knygų krūvą ir renku mintis, žodžius, stengiuosi, kad jie tiktų sveikinamam žmogui, suvirpintų širdį.“
Be to, dar reikia prisiminti sveikinamo asmens artimuosius, vaikus, neužmiršti paminėti visų tų, kurie sveikina.
Taip pat laidos vedėja L.Jankauskaitė prašo trumpai papasakoti apie sveikinamą žmogų, jo gyvenimą, tad ir vėl tenka parinkti gražių žodžių.
„Gerbiamasis Mantai, širdingai sveikiname su jubiliejumi! Baltą žiemą tu gimei, o tai reiškia, kad likimas tau dovanojo džiaugsmą, laimę, viltį, stiprią sveikatą, šviesą gyvenimo kelyje. Kad žiemos šaltis padėtų dar karščiau mylėti artimus ir draugus!“ – taip Ignalinoje gyvenantį anūką pasveikino G.Maldžiuvienė.
Sveikintojų būna daug, tad kaip G.Maldžiuvienei pavyksta prisiskambinti?
Moteris parodė telefoną, kuriame įvesti du LRT radijo telefono numeriai, ir prisipažino, kad greitojo rinkimo mygtuką „4“ jau sunku įspausti.
Nors yra ir kitų šios laidos vedėjų, G.Maldžiuvienei pati mieliausia L.Jankauskaitė: „Kai ji veda laidą ir pasveikinu, atrodo, lyg išpažinties būčiau nuėjusi. Taip ramu ir gera, kad žmogų pagerbei.“
Beje, L.Jankauskaitė yra įpratinusi nuolatinius „Sveikinimų rato“ sveikintojus tiesioginiame eteryje iš pradžių prisistatyti, pasakyti, ką sveikina, kalbėti trumpai.
G.Maldžiuvienė atkreipė dėmesį, kad laidos naujokams kartais nesiseka – jie nuklysta į lankas arba užmiršta, ką norėję pasakyti.
Kad taip neatsitiktų pačiai, G.Maldžiuvienė visus sveikinimus užrašo į sąsiuvinius ir prisipažino puoselėjanti viltį, kad gal kada nors vaikai, anūkai iš jų išleis knygelę.
L.Jankauskaitė neslėpė vis gaunanti nuo viršininkų velnių, kam auklėja klausytojus: „Bet mano prašymas – argi auklėjimas? Juolab kad pasitaiko tokių, kurie lyg išmoktą maldą išpylę sveikinimą meta telefono ragelį, užmiršdami pasakyti, ką sveikino.“
Išėjusi į kiemą G.Maldžiuvienė sustojo prie dviejų liepų. Viena – kultūrinė, o kitos žiedai tinka arbatai.
Abu medžius sovietmečiu padovanojo kolūkio pirmininkas, kad jie sodybą puoštų, o žiedai būtų pirmas vaistas nuo peršalimo.
Reškutėnuose gimusi ir užaugusi G.Maldžiuvienė kolūkyje dirbo buhaltere, buvo pašto viršininkė.
Ji prisimena sunkius laikus, kai už darbadienį žmonės atlygio gaudavo tik 200 gramų grūdų: „Persimetę maišelį per petį pareidavo namo.“
Savo amžiaus nenorėjusi pasakyti G.Maldžiuvienė yra „Sveikinimų rato“ senbuvė, bet su L.Jankauskaite nebuvo susitikusi, nors prisipažino, kad labai norėtų: „Dar jaučiuosi jauna, dar protas geras.“
Anot L.Jankauskaitės, nuolatiniai „Sveikinimų rato“ dalyviai yra savotiška bendruomenė, tik gaila, kad jų nė karto nepavyko sukviesti. Tenka bendrauti per atstumą.
Vida iš Kupiškio, Vacė iš Šakių, Justinas iš Kelmės, Aldutė iš Ukmergės – tai žmonės, dažniausiai skambinantys į „Sveikinimų ratą“.
Atsiranda ir naujų, kurių balsai vis dažniau skamba laidoje.
Praėjusiais metais švenčiant L.Jankauskaitės vedamo „Sveikinimų rato“ dvidešimtmetį būta minčių surengti nuolatinių dalyvių susitikimą, bet sukviesti vyresnio amžiaus žmones į Vilnių ne taip paprasta.
Tad L.Jankauskaitei akis į akį teko susitikti tik su Terese Basanavičiūte iš Gudkaimio (Varėnos r.), kai ji į Vilnių buvo atvykusi aplankyti savo giminaičio tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo.
Kai T.Basanavičiūtė užsuko į radijo studiją, viena garso operatorė jai padovanojo rašiklį su LRT simboliu. Sveikintoja L.Jankauskaitei prisipažino, kad iš Vilniaus parsivežtą rašiklį saugo garbingiausioje vietoje – sekcijoje prie šventųjų paveikslų.
O kai ateina rašiklį padovanojusios garso operatorės gimtadienis, T.Basanavičiūtė neužmiršta jos pasveikinti radijo bangomis.
Dauguma vyresnių nuolatinių klausytojų su L.Jankauskaite, kurią eteryje meiliai vadina Loretėle, bendrauja laiškais – siunčia nuotraukas, pasakoja savo gyvenimo istorijas. Ir pyksta, kai L.Jankauskaitė nespėja visiems tokiu pat būdu atsakyti.
Laidos vedėja yra girdėjusi, kad laiškus, kuriuos spėjo parašyti, kai kurie klausytojai yra įsirėminę, o žiniasklaidoje radę straipsnių apie „Sveikinimų ratą“ išsikarpo nuotraukas ir kabina namuose ant sienų prie giminaičių portretų.
„Žmonės taip pasitiki, kad rašydami sveikinimus laiškuose pasakoja apie savo bėdas, ligas – tai, ko eteryje negaliu skaityti. Juk sveikinimai – kaip cukraus vata, o asmeninių dalykų visai Lietuvai skelbti nereikia“, – kalbėjo laidos vedėja.
Gerą klausą turinti L.Jankauskaitė nuolatinius sveikintojus pažįsta iš balso, todėl šiems tik pasisveikinus eteryje pati gali juos pristatyti.
