Prieš 15 metų ji buvo išrinkta Kauno ponia, dalyvavo LNK realybės šou „Kelias į žvaigždes“, vėliau tapo burleskos šokio Lietuvoje pradininke.
Maždaug prieš šešerius metus dviejų dukterų motina išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę.
Jungtinės Karalystės portalui tiesa.com E.Vaitkevičė papasakojo, kaip jai, tuomet dar sunkiai kalbančiai angliškai, šioje šalyje pavyko pradėti verslą, ir atskleidė šiandienės sėkmės užkulisius.
– Ar nebuvo sunku palikti Lietuvą, joje susikurtą gyvenimą ir pramogų pasaulį?
– Palikdama Lietuvoje susikurtą gyvenimą neturėjau vilčių, kad tapsiu garsesnė Jungtinėje Karalystėje.
Neturėjau vilčių, kad bus lengva įsilieti į Londono pramogų pasaulį, tad turėjau atsarginį kelią.
Buvau pasiruošusi gyventi šioje šalyje, nors nelabai gerai mokėjau anglų kalbą.
Gerai kalbu vokiškai, o anglų kalbos mokiausi savarankiškai. Nusprendusi vykti čia, visą vasarą Lietuvoje mokiausi aromaterapijos, kad galėčiau dirbti grožio srityje.
Tai paklausi profesija, reikalaujanti ne tik praktinių žinių, bet ir aptarnavimo kultūros, kuri stipriai skiriasi nuo lietuviškos.
Pradėjau nuo grožio paslaugų – įsteigiau savo įmonę, o dainavimą, koncertus, TV pasirodymus palikau be skausmo ir nesižvalgiau į praeitį.
Tiesa, dar kelerius metus mane kviesdavo koncertuoti Lietuvoje, bet atsisakydavau, nes nenorėjau blaškytis.
– Ar nepasiilgstate viešumo?
– Mane dažnai kviečia į laidas pakalbėti gyvenimo, grožio klausimais, bet tos laidos labiau pramoginės ir keli mano ištarti sakiniai, kelios eterio minutės nieko nepakeis žiūrovų gyvenime, todėl nematau prasmės jose dalyvauti.
Galbūt atrodytų kitaip, jei gyvenčiau Lietuvoje, burčiau savo auditoriją, didinčiau populiarumą, rengčiau šou ar kurčiau verslą.
Gal tuomet dalyvauti įvairiose laidose ir būtų prasminga.
– Kadaise buvote pasinėrusi į muziką, vėliau – į grožio verslą, dabar kuriate kvepalus. Kas tai paskatino?
– Ne visai taip. Grožio verslas mano gyvenime atsirado dar tuomet, kai aktyviai muzikavau.
Jį pradėjau po universiteto ir gimus dukrai. Man tuomet labai gerai sekėsi, turėjau daug malonių klienčių ir sugebėjau ne tik užsidirbti, bet ir nemažai susitaupyti.
O muzika ir šokis gyvenime buvo nuo mažens.
Mokiausi akordeono klasėje, šokau liaudies ansambliuose, grojau akordeoninkų ansamblyje, vaidinau pusiau profesionaliame teatre.
Studijuojant netgi teko filmuotis Rygos kino studijos filmų masinėse scenose.
Buvau mergina su gitara ne tik mokykloje, bet ir universitete.
Dainavau Vilniaus akademiniame chore „Ave Vita“. Kaip matote, mano interesai buvo įvairialypiai – kelios veiklos rūšys vienu metu man labai patinka ir tinka.
– Papasakokite, kaip susidomėjote parfumerija.
– Kvepalai į mano gyvenimą atėjo iš aromaterapijos, kai susižavėjau esencijomis ir be jų nebeįsivaizdavau savo veiklos. Man jie sukelia prisiminimus, nukelia į kitą pasaulį – ten, kur kadaise buvau.
Turiu keistą savybę – prisimenu žmones pagal kvapą, balso tembrą, drabužių spalvas, bet dažnai pamirštu jų vardus, ką jie veikia.
Dėl to kartais patenku į nepatogias situacijas.
Vaikystėje mano mamos spintelėje buvo keletas prabangių prancūziškų kvepalų buteliukų.
Pamenu, kaip magiškai jie veikdavo, kai slapta atkimšdavau ir įkvėpdavau „Poison“, „Ispahan“ ar „Fidji“ aromato.
Mano studijų metais Lietuvoje nebuvo kvepalų pasiūlos, tik vėliau, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, jau prasidėjo šioks toks judėjimas.
Mano pačios pirmieji kvepalai buvo „Beautiful Estee Lauder“, „Gucci Rush“, „Gucci Envy“, „Lolita Lempicka“, „Angel“, „Boucheron Jaipur“. Tuomet jie buvo labai populiarūs.
– Londone įkūrėte kvepalų laboratoriją ir prekių ženklą „Exaltatum“. Kas buvo sunkiausia imantis verslo?
– Verslą kurti Didžiojoje Britanijoje yra kone lengviausia iš visų Europos Sąjungos valstybių.
Įkūriau įmonę per pusę valandos, nemokamai. Po savaitės jau turėjau sąskaitą ir biuro adresą.
Steigiant kvepalų laboratoriją ir prekių ženklą sunkumų buvo daugiau, nei tikėjausi.
Keletą kartų buvau taip nusivylusi, kad maniau, jog palūšiu. Vis dėlto buvau atkakli, užsispyrusi, spjoviau į laikinas nesėkmes ir padidėjusias išlaidas, ėjau ir nesustojau.
Pagaliau suradau tinkamą laboratoriją kvepalų tyrimams ir registracijai, įkūriau savo laboratoriją-kūrybines dirbtuves, gavau leidimą pirkti etanolį kvepalams skiesti ir svarbiausia – pagaliau radau patikimus geriausių esencijų tiekėjus Prancūzijoje.
Iš tiesų niekas nenori užsiimti su pradedančiaisiais – kvepalų dėžutės, kamšteliai su logotipu, kiti pakavimo reikmenys užsakomi milžiniškais kiekiais.
Buvo apėmusi panika, bet palengva susitariau su tiekėjais, kad pagamintų tik po kelis tūkstančius, o ne dešimtis tūkstančių vienetų.
Juk investavau savo pinigus, neėmiau paskolų, tad mano biudžetas verslo pradžiai buvo daugiau nei kuklus. Kiekvienas centas buvo dedamas atgal į verslą medžiagoms pirkti, mokesčiams.
Iki minimumo sumažinau asmenines išlaidas ir taip sugebėjau išsilaikyti metus.
Keli Jungtinių Arabų Emyratų ir Europos butikai jau perka mano kvepalus. Be to, susitariau su vienu nišinių kvepalų pardavėju JAV, tad nuo rudens mano kvepalų bus galima įsigyti ir Amerikos žemyne.
Taip pat įkūriau elektroninę parduotuvę ir sėkmingai siunčiu kvepalus į visas Europos Sąjungos šalis.
– Jūsų kuriami kvepalai pavadinti „Exaltatum“. Kaip atsirado šis pavadinimas?
– Kurdama prekių ženklą rėmiausi savo požiūriu į estetiką, vertybes, vertę.
Man netinka tai, kas paprasta, paviršutiniška, nekokybiška, neišbaigta, neišgyventa, neetiška.
Užaugau meniškoje aplinkoje, mano mama – dailės mokytoja.
Aš turiu skonį, suprantu kompoziciją, istorinį kontekstą, tad suvokiu, kad pavadinimas turi atspindėti tai, ką ir kaip noriu pasakyti pasauliui.
Taip atsirado „Exaltatum“ – lotyniškas žodis, reiškiantis „iškeliantis“, „padarantis gražų, šventą“, „siekis“, „orientyras“.
Logotipą kūriau dar Lietuvoje, gludinau idėją, stilių, ieškojau formos grakštumo, simbolių gamtoje.
Taip atsirado prekių ženklas su originaliu kalijos, lelijos žiedo simboliu, pereinančiu į monogramą EP (Exaltatum Parfum), vainikuotą augalo motyvu.
Logotipą nupiešiau pati. Taip pat kūriau dėžučių, kamštelių, buteliukų dizainą.
Sunkiausia šiame versle būti vienam, nes tenka ir kvepalus kurti, ir rinkodara, finansais, laboratorija rūpintis.
– Ar kurdama kvepalus jau žinote, kokiam žmonių tipui jie bus skirti?
– Pirmiausia turiu pagauti įkvėpimą ir subrandinti idėją.
Aš nekreipiu dėmesio į paklausą. Man nesvarbu, kad šiuo metu visi perka vadinamuosius kompotus arba sodrius rytietiškus kvepalus.
Kadangi esu nišinė parfumerininkė, menininkė, kuriu tai, kas kyla iš mano vidaus, leidžiu atsiskleisti fantazijai.
Kūryboje manęs niekas neriboja, man neturi reikšmės kvepalų sudedamųjų dalių kainos.
Man niekas nevadovauja, darau taip, kad maksimaliai įgyvendinčiau savo idėją.
Pavyzdžiui, pirmųjų kvepalų „Osmanthus Noble“ idėja atsirado lankantis Nacionalinėje paveikslų galerijoje Londone.
Peterio Pauliaus Rubenso paveikslas „Samsonas ir Dalila“ mane taip sužavėjo, kad užsimaniau kvepalais atskleisti sudėtingą meilės ir išdavystės istoriją, panaudoti šilko, sunkių draperijų, nuogos odos ir švelnios zomšos niuansus.
O įkvėpta nuostabaus rudens Londone sukūriau „Ruby Wood“.
Kaip gražiai raudonai tuomet gamta buvo nudažiusi medžių lapus! Apšviesti saulės spindulių, jie žaižaravo tarsi gyvas paveikslas.
– Esate minėjusi, kad kvepalų nenaudojate. Koks kvapas jums pačiai labiausiai patinka?
– Labai retai kvepinuosi. Jei kvepinuosi, dažniausiai tais kvepalais, kuriuos kuriu, nes reikia juos išbandyti. Duodu jais pasikvepinti ir pažįstamiems, laukiu jų reakcijos.
Negaliu kvepintis, nes per dieną ir taip prisiuostau esencijų.
Nosiai reikia poilsio, norisi pajusti aplinką, pauostyti augalus, gėles.
Savo mėginių kolekcijoje turiu daug nišinių kvepalų, juos kartais išmėginu, palyginu.
Man patinka žali karstelėję kvapai. Jų idealas – „Chanel No. 19“. Iš šiuolaikinių kvepalų patinka „Hermessence“ linija, „Diptyque“.
Skamba lyg ir paprastai, bet kai įsigilini, jauti daugiasluoksniškumą.
Labiausiai žaviuosi Serge’o Lutenso kvepalais, nes patinka jų dramatiškumas, istorija, pasakojimas, estetika.
– Kaip manote, ar mados tendencijos turi įtakos kvepalų pramonei?
– Galima nesunkiai atskirti XX a. dešimtojo dešimtmečio kvepalus nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio.
Dabar vis dar populiarūs saldūs, medienos, ambros, muskuso aromatų kvepalai.
Nišinių kvepalų rinka yra laisvesnė, bet joje taip pat daug komercijos ir pataikavimo, daug gražaus melo ir pelno vaikymosi.
– Sakoma, kad šiais laikais sukurti ką nors nauja – labai sudėtinga. O kas sunkiausia kuriant kvepalus?
– Dabar visuomenė yra ypač vartotojiška.
Žmonėms reikia visko daug. Nuolat vaikomasi naujienų, pamirštama pasidžiaugti lentynose jau esančiais kvepalais, norisi dar ir dar.
Todėl kvapų namai naujų kvapų stengiasi išleisti kuo dažniau.
O mano padėtis yra patogi ir neįpareigojanti – galiu kurti kada tik noriu. Aš neskubu, nespaudžiu savęs, nekuriu kuo daugiau.
Manau, mano kolekcijoje pakaks dešimties skirtingų kvepalų, bet jie visi turi būti ypatingi, nepamirštami, meniški.
Sunkiausia suderinti savyje menininkę ir verslininkę.
