Klaipėdiečiai ir miesto svečiai, įsėdę į K.Žilinsko taksi, ko gero, nė nenutuokia, kad jis praeityje sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ekrane ir scenoje.
Tarp keleivių, be abejo, pasitaiko ir tokių, kurie jį yra matę televizijos filmuose „Čia mūsų namai“ (1984 m.) ir „Vilius Karalius“ (1988 m.), o jaunesnio amžiaus žmonėms šie serialai jau nežinomi.
Būtent šis solidus ir paslaugus vyras sukūrė vaidmenis, kuriais kadaise žavėjosi visa Lietuva. K.Žilinskas prisipažino, jog nemėgsta gręžiotis į praeitį, tuo, ką sukūrė teatro scenoje ir kine, nesidžiuoja, nemano, jog viskas jam pasisekė.
„Kartais pasvarstau, ką aš dabar veikiu, – ar tai mano darbas, iš kurio duoną valgau, ar tik laikinas pomėgis, – kalbėjo K.Žilinskas. – Apie teatrą aš galvoju kasdien.“
Įsimintinų vaidmenų ekrane ir scenoje sukūręs vyras sakė nesuprantantis, kodėl gūdžiu sovietmečiu pagal Juozo Paukštelio romanų trilogiją režisieriaus Sauliaus Vosyliaus pastatytas televizijos filmas „Čia mūsų namai“ tapo kultinis.
Keturių dalių juosta pasakoja apie pokario Lietuvos gyvenimą, komunizmo kilimą, kolūkių kūrimą.
Tokiame kūju ir pjautuvu paženklintame rausvame fone ir klostosi Valento Bernoto, kurį įkūnijo K.Žilinskas, ir kitų personažų istorijos.
„S.Vosylius, aplenkdamas aštrius kampus, nesistengė politizuoti veiksmo, neaukštino išgalvotų socializmo pergalių.
Kūrybinės grupės žvilgsnis krypo į žmonių charakterius, jų likimus“, – prieš daugiau kaip trisdešimt metų sukurtą televizijos filmą prisiminė K.Žilinskas.
Juostoje K.Žilinsko partnerė buvo aktorė Nijolė Oželytė – atliko Valentą Bernotą karštai įsimylėjusios Roželės vaidmenį.
Po premjeros K.Žilinskas tapo moterų numylėtiniu, daugelis jame įžvelgė Roželės meilės objektą Valentą.
Filmuojant šią juostą būta ir kurioziškų nutikimų. Finalinėje scenoje pasenęs Lenino ordinu pasipuošęs Valentas Bernotas tarnybiniu automobiliu "Volga" atvyksta į vieną kaimą apžiūrėti naujų namų.
„Tada ten lyg tyčia pasirodė būrys kolūkio pirmininkų. Išvydę mane prie "Volgos" su ordinu švarko atlape, lydimą apsaugininkų, bet nepastebėję operatoriaus su filmavimo kamera, jie staiga išsitempė, pagarbiai nuščiuvo.
Turbūt pamanė, kad pasirodė koks nors Maskvos funkcionierius“, – prisiminimais dalijosi aktorius.
Vyresnės kartos žiūrovai tikriausiai puikiai prisimena, kaip skubėdavo namo, kad nepraleistų eilinės filmo „Čia mūsų namai“ serijos.
K.Žilinskas yra girdėjęs pasakojimą, kaip Nemuno deltoje žūklavę vyrai susivyniojo meškeres, nors žuvys kibo kaip pašėlusios, ir išsiruošė žiūrėti filmo.
„Dabar žmonės taip renkasi į lauko kavines stebėti krepšinio ir futbolo rungtynių transliacijų“, – pasakojo buvęs populiarus aktorius, pats visų keturių filmo "Čia mūsų namai" serijų jis kažkodėl nežiūrėjęs.
Dar viena juosta, kurioje K.Žilinskas sukūrė pagrindinį vaidmenį, – režisieriaus Vidmanto Bačiulio televizijos filmas pagal Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“.
„Nesupratau, kodėl Viliaus Karaliaus vaidmuo atiteko būtent man.
Sutikau, o kai įsikinkai į vežimą, nebėra kur trauktis, – prisiminė aktorius. – Po dviejų peržiūrų Vilniuje buvau patvirtintas vaidmeniui. Filmuotis važinėjau be jokios aistros.
Aktorių komandai niekas nenurodinėjo, ką ir kaip daryti, personažų charakterių su režisieriumi detaliai neaptarinėjome.
Man tada priklijavo ūsus ir išvarė filmuotis. Reikėjo vėl perversti I.Simonaitytės kūrybą, pačiam suvaldyti personažą, kad ir koks jis būtų, mobilizuotis, greitai suktis. Suvaidinti Vilių Karalių, manau, galėjo bet koks kitas aktorius.“
Nors kino žiūrovus ir žavėjo holivudiška K.Žilinsko išvaizda, itin reiklūs žiūrovai "Vilių Karalių" įvertino kaip, ko gero, patį nuobodžiausią televizijos filmą per visą Lietuvos kino istoriją: smarkiai ištęstas veiksmas, pažodžiui atkartojamas I.Simonaitytės romano tekstas, pasikartojantys etnografiniai Mažosios Lietuvos vaizdai.
Kita vertus, filmo kūrėjai pajuto I.Simonaitytės apčiuoptą pagrindinę idėją - tragišką darbščios ir pareigingos, bet nykstančios Prūsų lietuvių genties likimą. K.Žilinsko sukurtas herojus apleidžia ūkį, įsivelia į spirito kontrabandą, galiausiai nusirita iki kruvinų susidorojimų. Švietėjiška prasme toks romano ekranizavimas buvo to meto naujovė.
Pats K.Žilinskas savo darbą šiame filme vertina kritiškai: "Nelabai ką ir prisimemu, dirbome Rusnėje, Kintuose, Šilutėje. Aš kino ekranui nelabai tinkamas. Filmuose herojai dažnai rodomi stambiu planu, o aš tikrai nesu fotogeniškas.“
Aktorystės studijas baigęs ir Klaipėdos dramos teatre dirbti pradėjęs K.Žilinskas greitai panoro išbandyti jėgas kaip režisierius – užsimojo pastatyti Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“.
„Džiaugiuosi, kad teatro vadovas, mano mokytojas Povilas Gaidys suteikė tokią galimybę.
Režisavau ir pats vaidinau Poco – vieną iš keturių scenoje filosofuojančių valkatų.
Spektaklis sulaukė išrankių žiūrovų dėmesio ir vertinimų, buvo lankomas Tai buvo pirmasis garsiosios S.Becketto pjesės pastatymas posovietinėje erdvėje“, – savo debiutą režisūroje prisiminė K.Žilinskas.
Dirbdamas Klaipėdos dramos teatre K.Žilinskas pastatė dar devynis spektaklius, o paskui pajuto, kad kažką daro ne taip. Po spektaklio žiūrovai atsistoję plodavo, o jam būdavo nejauku, norėdavosi slėptis.
„Pradėjau suvokti, kad nusistovėjusi sistema, ypač vaidmenų parengimo, mane traiško. Aktorius, nepaneigdamas režisieriaus, matančio spektaklio visumą, privalo kurti personažą, jį valdyti taip, kad žiūrovai pamirštų jo pavardę.
Aktoriai tiesiog neturi teisės herojams suteikti savo individualių bruožų, judesių, net ir balso tembro. Ne iš karto tai supratau, o toks požiūris galbūt ne visiems yra priimtinas“, – aiškino sau ir kitiems reikumu garsėjantis K.Žilinskas.
Savanoriškai atsisveikinęs su Klaipėdos dramos teatru, jis pradėjo svajoti apie savąjį. Sutelkęs bendraminčius įsteigė pirmąjį Lietuvoje privatų teatrą, įkurdintą senamiesčio kavinėje „Kurpiai“, – tų laikų džiazo muzikos gerbėjų būstinėje.
„Norėjau derinti teatrą ir pramogą, kad žiūrovai po spektaklių ne namo skubėtų, o jaukioje aplinkoje, gurkšnodami kavą iš porceliano puodelių arba vyną iš krištolo taurių, kalbėtųsi apie tai, ką išvyso scenoje, dalytųsi įspūdžiais – prasmingai ir maloniai leistų savo laisvalaikį“, – pasakojo K.Žilinskas.
Surinkęs profesionalių aktorių trupę K.Žilinskas į „Kurpių“ sceną perkėlė S.Becketto „Belaukiant Godo“, Slawomiro Mrožeko pjesę „Emigrantai“. Avangardinę kryptį žymėjo dar vienas spektaklis – „Žaidimo pabaiga“ pagal S.Becketto kūrinį.
Jame K.Žilinskas ir pats vėl sužibėjo kaip talentingas aktorius. Už vaidmenį šiame spektaklyje jis pelnė geriausio metų aktoriaus apdovanojimą – vėliau įsteigto Auksinio scenos kryžiaus atitikmenį.
K.Žilinskas šiek tiek apgailestauja, kad "Kurpių" teatro projektas nebuvo ilgalaikis – kurti spektaklius, išlaikyti i restoraną nebuvo lengva: "Porceliano tada nebuvo, teko važinėti į "Jiesios" fabriką, tartis dėl lėkščių, kavos puodelių".
Be to, „Kurpiuose“ pradėjo lankytis ir tokie žmonės, kuriems labiau rūpėjo ne teatras, spektakliai, o galimybė pasipuikuoti prieš kitus, pasirodyti netikėtoje aplinkoje.
Pasitaikydavo ir šešėlinio pasaulio atstovų kvadratiniais veidais – nedidelėje salėje vykstant spektakliams, tokie svečiai bildėdavo mediniais laiptais, reikšdavo įvairiais pretenzijas, triukšmaudavo.
Ir anksčiau, ir dabar K.Žilinskas jaučia kūrybos alkį. Panevėžio dramos teatre jis pastatė Eugene’o O’Neillo pjesę „Ilga dienos kelionė į naktį“, vaidino Klaipėdos jaunimo teatro vadovo Valentino Masalskio režisuotame spektaklyje.
Režiseriaus K.Žilinsko patirties, jo žvilgsnio dažnai prireikia įvairių teatralizuotų renginių pajūryje sumanytojams.
Daugiau žengti į sceną jis neketina, nes kažkodėl yra šventai įsitikinęs, kad profesionalių teatro aktorių misija - kaip žydėjimas vyšnios, esą kie gali vaisingai darbuotis ilgiausiai iki 50 metų. Teatras, K.Žilinsko nuomone, kaip ir vestuvės, yra pirmiausiai jaunųjų privilegija.
„Jauni aktoriai turi vaidinti senius, o ne priešingai. Persikūnijimo meistrystės juos reikėtų mokyti jau teatro meno akademijose. Patyrusių ir nusipelniusių scenos meistrų aš nenurašinėju, bet jie galėtų susirasti kitas nišas ir toliau darbuotis pagal specialybę ne scenoje – tapti puikiais pedagogais, jaunimo kuratoriais“, - tvirtina jis.
Tokiomis mintimis gyvenančiam K.Žilinskui, atrodo, knieti vėl bristi į tą pačią upę. Įvertinęs viską, ką yra sukaupęs teatro scenoje ir kine, jis dabar norėtų visiškai kitaip pastatyti pjesę „Belaukiant Godo“. Viskas jau apgalvota iki smulkmenų, kiekviena scena grafiškai pavaizduota eskizuose - režisieriui tereikia kibti į darbą.
"Godo pristatomas kaip kažkoks neveiklumo apologetas, bet iš tikrųjų ši jo pjesė kupina įtampos ir veiksmo - tikras išbandymas ambicingiems aktoriams", - atidžiau skaityti S.Becketto absurdo dramaturgiją ragina K.Žilinskas.
Kūrėjas tikisi, jog anksčiau ar vėliau atsiras tokių žmonių, kurie susidomės jo idėjomis: "Labai svarbu, kad aktoriai, kuriems įdomus ne vien tiktai S.Beckettas, atvirai priimtų mano siūlomus kitokius darbo scenoje ir režisūros principus“.
