Prieš keturiolika metų tiesioginiame eteryje jauna atlikėja Donata prisistatė tiesiog „Ryža“. Nuo tada ją pažįsta kone visa Lietuvą.
Kurį laiką ji intensyviai koncertavo su projekto „Kelias į žvaigždes“ dalyviais, po praėjo solinę karjerą, vedė tiesioginę interaktyvią vakarinę laidą „Dušas“ (TV1), vėliau dirbo „Lietuvos ryto“ televizijos laidos vedėja „Padovanok naujas spalvas“, po jos vedė laidą „Dvi minutės šlovės“ (LNK).
D.Virbilaitės karjera Lietuvoje nutrūko, merginai išvykus gyventi į Turkiją, o vėliau apsigyvenus Anglijoje.
Nors ugniaplaukė aštuonerius metus praleido užsienyje, grįžusi į Lietuvą ji vėl pasirodė šou pasaulyje. Gimtinėje jos laukė ne tik artimieji, bet ir televizijos laidų kūrėjai bei koncertų organizatoriai. Pernai vasarą ji tapo televizijos projekto „Dydžio (r)evoliucija“ (LNK) dalyve, Donata maloniai kviečiama ir į kitas pramogines televizijos ir pokalbių laidas.
– Donata, ką veikėte Turkijoje ir Anglijoje?
– Turkijoje ir Anglijoje praleidau po ketverius metus. Turkijoje dirbau pagal specialybę, buvau dainininkė, dainavau trijose gyvo garso grupėse. Koncertavau dideliuose roko festivaliuose, populiariausiuose Turkijos pasirodymų salėse. Viskas buvo nuostabu. Be proto mylėjau tą šalį.
Anglijoje teko dirbti ir dienomis, kadangi pragyvenimo lygis nežmoniškai aukštas, o ir konkurencija muzikoje viršija visas įmanomas ribas. Londone labai gera terpė kurti, tobulėti, groti, bet neužsidirbti iš to.
Užsakovai labai nenoriai moka pinigus. Pagrindine priežastis – pasiūlos kiekis. Londone dirbau renginių ir administracijos vadybininke vietiniuose restoranuose. Taip pat teko išbandyti plius dydžio modelio duonos, dažnai filmuodavausi filmuose, su bliuzo ir roko grupe grojome įvairiuose festivaliuose. Taip pat Londone pradėjau savo muzikos studijos „Dloud“ veikla. Mano mokiniai šįmet ir pasirodys laidoje „Lietuvos balsas“ (LNK).
– Kodėl sugrįžote į Lietuvą?
– Nieko neplanavau, nei išvažiuoti iš Lietuvos, nei iš Turkijos, nei vėl sugrįžti. Gyvenimas taip sudėliojo. Įgavau be proto daug patirties, išmokau kristi, kilti, vėl kristi, išgyventi įvairiose situacijose, apsupta netikėčiausių aplinkybių. Turkija buvo šalis kurioje, norėjau likti. Šalyje prasidėję protestai privedė mano gyvenimą iki netikėtos ribos – teko ir kvėpuoti ašarinėmis dujomis, rasti išėjimą iš užremto pastato, gauti dujų balionus tiesiai į gyvenamo buto balkoną. Bet per tą laiką išmokau neįtikėtino dalyko – pasitikėjimo, vienybės, meilės. Priešingai negu Londone, su Turkijoje atsiradusiais draugais bendrauju iki šiol, vykstu jų aplankyti. Ten radau žmones, kuriems nerūpėjo nei kas aš, nei kaip atrodau, nei kiek pinigų turiu. Tai tiesiog žmonės, vertinantys draugystę ir šeimą.
– Grįžusi į gimtinę panirote į koncertinę veiklą. Kokia jūsų programa, kur koncertuojate?
– Koncertuoti nenustojau niekada. Tiesa, klausytojai Lietuvoje nelabai žino mano kūrybą užsienyje, kadangi ten buvau visiškai pakeitusi amplua – dirbau prie elektroroko, dainuojamosios poezijos, bliuzo. Grįžusi į Lietuvą, darau tai, ką ir dariau. Tai – popmuzika. Labai stengiuosi save pateikti natūralesnę, rimtesnę, tačiau panašu, kad žmonės myli mane tokią, koki pirmąkart pasirodžiau eteryje– išprotėjusi, energinga, žodžio kišenėje neieškanti. Man patinka, kad moku būti visokia, todėl po truputį grįžtu į muzikinį pasaulį. Koncertuoju privačiose ir miesto šventėse, baruose ir klubuose, visur kur mane pakviečia.
Mano koncertinė programa gana plati, be to, pasisiūlau ir pravesti renginį, jį suorganizuoti ar koordinuoti, todėl užsakymų daugėją. Patikėkite, mano koncertuose liūdna nebūna. Mėgstu panaikinti ribą tarp atlikėjo ir klausytojo.
– Kuo dar šiuo metu užsiimate?
– Be dainavimo tęsiu savo muzikos studijos „Dloud“ veikla. Mokau vaikus ir suaugusius dainuoti. Jau kitą savaitę startuosiu su mažųjų dainininkų pop muzikos kolektyvu, kurį tikiuosi sėkmingai paruošti ne tik smagioms šeimos šventėms, bet ir muzikos festivaliams. Taip pat šį sezoną dalyvauju muzikiniame projekte „Muzikinė kaukė“. Jau pradėti filmavimai ir lapkričio 2-ąją galėsite išvysti mano ir kolegų pasirodymus.
– Ar susitinkate su projekto „Kelias į žvaigždes“ bendražygiais?
– Žinoma. Šiuo metu projekte „Muzikinė kaukė“ (BTV) kartu dalyvauja mano kolega Haroldas Šklėrius. Taip pat bendraujame su Arvydu Martinėnu–Vudžiu, Mindaugu Mickevičiumi–Mino. Su kitais projekto dalyviais ryšiai nutrūko, bet pamažu juos susigrąžinu.
– Ką atsigręžusi atgal galite pasakyti apie projektą „Kelias į žvaigždes“? Ką jis davė gyvenime?
– Manau, jis suteikė galimybę padaryti tai, apie ką visada svajojau, – dainuoti žmonėms. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jis davė didelį spyri į sėdimąją. Padarė mus, visus dalyvius, nerealiai populiariais ir paleido į pasaulį pačius tvarkytis su visomis atsiradusiomis galimybėmis ir sunkumais.
Kai kas turėjo komandas, o aš ėjau viena ir kūriau savo komanda. Buvo sunku. Nes kai supranti, jog nėra žmogaus, kuris gatvėje tavęs nepažintų, bet kišenėje neturi net kelių litų nusipirkti autobuso bilietą, yra labai keistas jausmas. Prireikė turbūt metų, kol galėjau atsistoti ant kojų. Bet visą tą laiką dirbau iš peties, stengiausi išnaudoti savo žinomumą, reikštis spaudoje, televizijoje. Neturėjau patirties, todėl viską dariau taip, kaip man atrodė geriausia. Būti vienam sunku, bet įmanoma. Kai atsigręžiu atgal, suprantu kad visada turėjau kažką šalia, kas padėdavo įveikti iškilusius sunkumus.
– Neabejoju, jog ligi šiol žmonės jus atpažįsta gatvėje. Kokių klausimų, o gal komplimentų dažniausiai sulaukiate?
– Pagrindinis klausimas, kodėl nedainuoju? (Kvatojasi). Bet juk niekada nenustojau dainuoti. Tiesiog mano dainos neturiu milijoninių peržiūrų youtube, o daugelis žmonių nežiūri televizijos. Kita vertus, jeigu ir žiūri, neliko laidų, kur atlikėjas iš tiesų galėtų pasirodyti. Gal žmonėms atrodo, jeigu nesukuriu tokių dainų kaip „Noriu“ ar „Ugninė mergaitė“, tai iš viso nedainuoju. Taip nėra, turiu savo gerbėjų būrį, kuris stebi mano veiklą Lietuvoje ir klajonėse po pasaulį.
– Ne kartą garsiai prisipažinote apie jus kamuojantį išsekimą bei nerimo priepuolius, net patyčias. Raginate ir kitus netylėti, dalytis savo išgyvenimais?
– Dažnai manęs klausiama apie svorį, išsekimą ir nerimo priepuolius. Įprastai rašo panašių problemų turintys žmonės, kurie nori mane išklausyti, pašnekėti asmeniškai. Žodžiai žiniasklaidoje jiems nedaro tokios įtakos, kaip asmeninė žinutė. Labai džiaugiuosi, kad žmonės man rašo, klausia, kaip išgyventi patyčias, kaip nereaguoti į kitų žmonių nuomonę ir pastabas, kaip iškęsti panikos priepuolius.
Kalbėjimas su jais man pačiai yra tarsi savotiška terapija. Suprantu, kad nesu viena ir žinau, kad turiu su kuo pasikalbėti. Ne vienas mano gerbėjai ir žmonės, kurie prašė pagalbos, tapo mano artimais draugais.
– Ar svajojate vėl sugrįžti į televiziją kaip laidos vedėja?
– Būtų nerealu. Tai vis dar lieka viena iš mano mažų svajonių. Turbūt norėčiau vesti pokalbių ir muzikos laidą, kurioje galėtume komiškai pažiūrėti į problemas – jų neanalizuoti, o iš jų pasijuokti. Neieškoti, kaip jas spręsti, o tiesiog jomis pasidalinti ir parodyti koks įvairus gali būti pasaulis. Juk kartais dalykai, kurie mus liūdina, ar skaudina, gali virsti mūsų privalumais ir padėti gyventi tobulą ir laimingą gyvenimą.
