Europos „Oskarais“ vadinamų apdovanojimų ceremonija, praėjusį šeštadienį vykusi Berlyne, A.Diržiūtei tapo geidžiamu iššūkiu.
Prieš ketverius metus festivalyje „Kino pavasaris“ už vaidmenį Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“ geriausia aktore tituluota A.Diržiūtė beveik trijų valandų ceremoniją vedė su vokiečių aktore ir scenariste Sidabrinio lokio laureate Anna Brüggemann (38 m.).
Vokietė kartu su broliu Dietrichu Brüggemannu šį prizą 2015 m. Berlyno kino festivalyje pelnė už filmo „Kryžiaus kelias“ (Kreuzweg) scenarijų.
Pastaraisiais metais daugiausia Londone gyvenanti A.Diržiūtė, sulaukusi tokio pasiūlymo, buvo maloniai nustebinta.
„Maniau, kad tai galėtų būti įmanoma Lietuvoje vykstančiame renginyje.
Nebūčiau nė susapnavusi, kad Europos kino akademija leis lietuvei karaliauti Berlyno scenoje“, – džiaugėsi iš Vilkaviškio kilusi aktorė.
A.Diržiūtei ši Europos kino apdovanojimų ceremonija buvo trečioji. Aktorė pirmą kartą joje dalyvavo kaip svečias 2015 metais.
Tais metais filmas „Sangailės vasara“ buvo parodytas Berlyno tarptautiniame kino festivalyje, o A.Diržiūtės vaidmenį palankiai įvertino kritikai.
2016 metais lietuvė jau žengė į sceną – įteikė apdovanojimą už geriausią animacinį filmą.
Pastarosiomis dienomis A.Diržiūte vos spėjo atsakinėti į daugybę sveikinimų ir bėgiojo iš vieno susitikimo į kitą – su aktorių agentais ir prodiuseriais aptarinėjo tolesnę savo karjerą.
– Kokį įspūdį paliko šiųmečiai Europos kino apdovanojimai? – paklausiau A.Diržiūtės.
– Šiandien pagaliau pradedu suprasti, kaip reikia naudotis tokia neįtikėtina likimo dovana. Dėmesio man vis daugėja.
– Kaip gavote bilietą į renginio vedėjos vietą?
– Viskas prasidėjo 2015 metais, kai Europos kino apdovanojimuose dalyvavau kaip svečias. Po oficialiosios dalies pasikalbėjau su vienu tuomet man nežinomu režisieriumi, padaviau jam savo rankų darbo vizitinę kortelę. Tai buvo vokietis D.Brüggemannas.
Po pusmečio socialiniame tinkle jis parašė, kad nešdamas kostiumą į valyklą kišenėje rado mano vizitinę kortelę.
Mes vienas kitam šį tą parašėme apie save, savo veiklą. Režisierius užsiminė, kad atrodau kaip artistė iš nebyliojo kino laikų. Vėliau vienas kitą sveikindavome su gimtadieniais.
Šiemet spalio pradžioje gavau kvietimą tapti Europos kino apdovanojimų vedėja. Po kurio laiko vienas prodiuserių man papasakojo, jog kai šiemet D.Brüggemannui buvo pasiūlyta režisuoti renginį ir parašyti scenarijų, jis pirmiausia pareikalavo, kad ceremoniją vesčiau aš.
Nedvejodama sutikau, o tada buvo pradėta man ieškoti scenos partnerio. Buvo planuojama, kad renginį vesiu su vienu garsiu aktoriumi iš „Sostų karų“.
Būtų neetiška minėti jo pavardę, nes kai režisierius su juo susitiko, paaiškėjo, kad jų humoro jausmas skirtingas. Todėl to aktoriaus buvo atsisakyta.
Galiausiai Europos kino akademija į vedėjos vietą pasiūlė režisieriaus seserį A.Brüggemann. Ji – labai talentinga aktorė, nuostabi scenaristė. Manau, tai buvo teisingas sprendimas, nes mums vos susitikus užsimezgė ryšys, buvo lengva bendrauti.
– Kaip ruošėtės renginiui?
– Kelios savaitės, ypač paskutinė buvo beprotiškai intensyvios. Esminis pasiruošimas vyko Londone. Diena iš dienos skaičiau scenarijų, repetavau, su anglų kalbos mokytoja šlifavau tarimą.
Į Berlyną turėjau atvykti pasiruošusi, prieš renginį nėra laiko mokytis. Aktyviai sportavau, ugdžiau valią, kas rytą atlikdavau jogos pratimus, bėgiodavau, valgiau sveiką maistą, anksčiu eidavau miegoti.
Mano dienotvarkė buvo labai įtempta, juk vesti tokį renginį – lyg bėgti maratoną. Į Berlyną atskridau gruodžio 3 dieną. Kitą dieną pradėjome repetuoti. Repeticijos vykdavo kasdien vos ne iki išnaktų.
Kai pirmą kartą žengiau į sceną, šiek tiek bijojau. Reikėjo galingo energijos užtaiso, nes mes su partnere turėjome pasiekti, kad publika viso renginio metu išlaikytų susidomėjimą. Tai buvo ne eiliniai žiūrovai.
Naktį prieš renginį ilgai negalėjau užmigti, labai jaudinausi.
Apdovanojimų dieną repetavome iki paskutinės akimirkos. Tądien su Anna suvalgėme tik po dubenėlį ryžių. Jautėme stresą, nesinorėjo nieko dėti į burną.
Po renginio užmigau lengvai. Tačiau sekmadienį gal nebūčiau prisivertusi net papietauti, jeigu draugai nebūtų ištraukę manęs iš lovos.
– Scenoje vilkėjote Juozo Statkevičiaus kurtą suknelę.
– Mums sakė, kad apranga gali pasirūpinti organizatoriai.
Bet norėjau, kad mane papuoštų tik J.Statkevičius.
Dizaineris yra rengęs mane keliems festivaliams ir Europos kino apdovanojimams. Juozas visada žino, kas man geriausiai tinka. Jo drabužiai suteikia neapsakomą pasitikėjimą savimi ir komforto jausmą.
Be to, Lietuvos kūrėją noriu išaukštinti tarptautinėje arenoje. Sulaukiau daug dėmesio, žmonės vis kartojo, kokia nuostabi suknelė. A.Bruggemann taip pat pasirinko savo tautiečio kurtą drabužį.
– Kaip jautėtės, kai susirinkusioms garsenybėms ir televizijos žiūrovams prisistatėte esanti iš Lietuvos?
– Didžiavausi. Tą patį jaučiau ir 2016 metais, kai šioje ceremonijoje įteikiau apdovanojimą už geriausią animacinį filmą.
Pagal scenarijų pasisveikinti turėjau gimtąją ir anglų kalbomis. Kai lietuviškai pasakiau „Labas vakaras, ponios ir ponai“, buvo taip gera, kad norėjosi verkti.
Gali negyventi Lietuvoje, bet ji visada bus gimtinė ir jos vėliavą turėsi nešti iki gyvenimo pabaigos.
– Kodėl scenoje avėjote žemakulnius batelius?
– Šiemet Berlyno kino festivalyje mano partnerė taip pat avėjo žemakulnius. Annos nuomone, raudonajam kilimui dogmų nereikia.
Režisierius turėjo du reikalavimus: privalai būti sau pati gražiausia, be to, turi būti patogu, kad galėtum laisvai judėti, lakstyti, būtum energinga.
Iš pradžių net planavome avėti sportbačius.
Bateliai žemu pakulniu pasiteisino. Scena nuolat sukosi, todėl ja eiti net su žemakulniais buvo sudėtinga.
Scenarijus buvo nuotaikingas, tad nugriūti besisukančioje scenoje nebijojau. Žinojau, jog galėsiu suvaidinti, kad taip ir turi būti.
Mes su Anna atmintinai išmokome visą tekstą, baiminomės, kad gali sugesti scenoje esantis ekranas, kuriame bėgančia eilute buvo rodomas tekstas.
– Kokios nuotaikos tvyrojo po renginio?
– Džiaugėmės, kad viskas praėjo sklandžiai. Žmonės lipo į sceną, būrėsi prie jos. Vieni norėjo pasikalbėti, kiti kartu nusifotografuoti.
Mes su Anna priėjome prie Juliette Binoche. Norėjome pasveikinti šią nuostabią asmenybę, gavusią apdovanojimu už laimėjimus pasaulio kine.
Tačiau ji pati ėmė žerti komplimentus man ir Annai, sakė, kad jai labai patiko mūsų vedimas.
Mus užkalbino garsus ispanų kino prodiuseris Antonio Saura.
Daug kartų „Oskarų“, „Auksinių gaublių“ ir Europos kino apdovanojimų ceremonijose dalyvavęs prodiuseris sakė, kad nėra matęs geresnio šou. Mes su Anna iš pasitenkinimo buvome apsalusios.
Po oficialiosios dalies veiksmas persikėlė į restoraną „Cafe Moskau“. Buvo daug skanaus maisto, visi šiltai bendravo, skambėjo gera muzika.
Patiko keliose salėse vykusi tylioji diskoteka – patalpose, kuriose žmonės ramiai bendravo, buvo galima užsidėti ausines ir klausantis muzikos šokti. Vienoje salėje vyko įprasta diskoteka.
– Ar bendravote su ispanų režisieriumi Pedro Almodovaru?
– Jo sukurta asmeninė pobūdžio drama „Skausmas ir šlovė“ buvo įvertinta du kartus: geriausio aktoriaus apdovanojimą pelnė Antonio Banderasas, o geriausiu filmo dizaineriu pripažintas Antxonas Gomezas.
Po ceremonijos P.Almodovaras buvo įpykęs, kad negavo trokštamų apdovanojimų už geriausią filmą ir geriausią režisūrą. Mano vaikinas yra ispanas, jis suprato, kaip baisiai keikėsi P.Almodovaro komanda, burnojo Europos kino akademiją.
– Su ispanų režisieriumi ir fotografu Germanu de la Fuente artimai bendraujate jau metus. Ar jis šiame renginyje jus palaikė?
– Jis mane labai palaikė, kartu išgyveno visas emocines dramas. Po renginio, kurį stebėjo salėje, pasakė, kad pirmą kartą gyvenime dėl savo antrosios pusės jaudinosi kaip dėl savęs. Kai baigėsi ceremonija, jis atsiduso: „Na, pagaliau, jau viskas.“
– Ar po ceremonijos sulaukėte pasiūlymų filmuotis?
– Prieš pokalbį su jumis turėjau dviejų valandų susitikimą su vienu agentu. Man parašė keli vokiečių režisieriai.
Mistiška yra tai, kad vokiečiai mane taip myli. Aš jiems sakau, kad silpnai moku vokiečių kalbą, o jie tikina, kad tai nesvarbu, nes esu puiki.
Yra numatytas filmavimasis Rusijoje. O Kalėdoms sugrįšiu į Lietuvą aplankyti namiškių.
