„Neplanavau dalyvauti projekte, bet labai norėjau atvažiuoti pagyventi keliems mėnesiams į Vilnių. Kadangi nuo jaunesnio amžiaus turėjau darbo patirtį filmavimuose pas tėvus ir ne tik, nusprendžiau paklausinėti gal atsirastų vieta ir Lietuvos balse. Ir nors darbo vietų projekte jau nebuvo likę, Rosita Čivilytė pasiūlė pabandyti savo jėgas kaip dalyvei, kas buvo labai netikėta. Kai man buvo keturiolika metų, buvau pabandžiusi savo jėgas Latvijos muzikiniame projekte, bet kai patekau, išsigandau, kad tai ne mano formatas ir nusprendžiau nedalyvauti. Šį kartą jaučiuosi visai kitaip, lyg atėjo laikas pagaliau parodyti save pasauliui“, – pasakoja Elizabeta, kuri pasiruošimui laiko beveik neturėjo.
Elizabetos mama – meninkė, režisierė ir prodiuserė, o tėtis – žymus kompozitorius ir režisierius Žeraldas Povilaitis, už darbą su dainininke Neda Malunavičiūte gavęs tris „Bravo apdovanojimų“ statulėles, vienas iš ilgametražės komedijos „5 dienų avantiūra“ autorių, suvienijęs eksperimentinės muzikos kolektyvą „Rebellious International“ ir grojęs kartu su elektroninės muzikos grupe „Oriola 701“ . Tad Elizabeta pripažįsta, jog nuo pat mažumės jau buvo aišku, kad muzika ir menas taps didžiule ir jos gyvenimo dalimi.
„Kai buvau trejų metų, man jau padovanojo smuiką, bet kadangi rankutes buvo per mažos dar tris metus smuikas gulėjo aukštai ant spintos, tik kartais tėtis ištraukdavo duoti palaikyti. Kai buvo laikas eiti į mokyklą, visiems buvo aišku, kad tai bus muzikos mokykla.
Tačiau devynerių su visa šeima teko persikraustyti į Rygą, ten lankiau muzikos mokyklas, man visada sakė, kad esu talentingas, bet tingus vaikas. Tačiau man atrodo, kad tiesiog neradau savo pedagogo, kuris galėtų išvystytų meilę smuikui.
7 klasės pabaigoje mečiau muzikos mokyklą ir įstojau į vizualinių menų mokyklą Rygoje. Norėjau susieti savo gyvenimą su skulptūra ir tapyba, bet pradėjau gaudyti save rašydama dainas vietoj to kad ruošti savo portfolio stojamiesiems ir tapo aišku kas iš tikrųjų yra mano prioritetai. Teko pripažinti, kad muzika yra tai, be ko gyventi negaliu ir nenoriu. Nuo to momento sąmoningai einu muzikos keliu“,- savo kelią iki meno ir muzikos pasaulyje pasakoja Elizabeta.
Dabar mergina ne tik mokosi muzikos teorijos, kad galėtų studijuoti džiazą, pati kuria ir atlieka dainas, bet ir didžėjauja. O šis jos pomėgis netruko sulaukti ir pripažinimo Latvijoje.
„Didžėjavimą atradau kelis metus atgal, kai dirbau Rygos pirmoje šiuolaikinio meno bienalėje, kur susipažinau su labai įdomiais žmonėmis ir vienas draugas iš Mančesterio pamatė, kad turiu didžiulius grojarasčius įvairios „underground“ muzikos ir pasiūlė pabandyti sugroti su juo kartu.
Man tai labai patiko, pradėjau tai daryti dažniau, man gerai sekėsi nuo pačios pradžios, mane pradėjo palaikyti vis daugiau žmonių ir Rygoje ir Mančesteryje. Šią vasara net buvau minėta FACT magazine straipsnyje apie Rygos alternatyvų naktinį gyvenimą“,- kitą savo pusę atskleidžia Elizabeta.
Tačiau ar spontaniškas sprendimas dalyvauti projekte ir laiko stygius pasiruošimui netaps kliūtimi atsukti keturių muzikos profesionalų kėdes ir su kokiais sunkumais scenoje susidurs Elizabeta pasirodymo metu, pamatyti galima jau šį vakarą, 19:30 per LNK.
