Sausio mėnesį po metų pertraukos į LNK sugrįžo aktoriai L.Pobedonoscevas ir A.Bružas. Pernai šie herojai leidosi į nuotykius Meksikoje, o šiemet šou persikėlė į paslaptingąją Madagaskaro salą Indijos vandenyne, netoli Afrikos krantų, nutolusią nuo Lietuvos daugiau kaip 8000 km.
Visi aktorių potyriai ir iššūkiai įamžinti laidoje „Leo ir Bružo nuotykiai Madagaskare“.
Kaip tikino patys laidos herojai, pradėję ekstremalias keliones, jie sustoti nebegali.
„Man reikia veiksmo. Man reikia atradimų, nuotykių, nes vyro esybei reikia iššūkių. Aš labai jų pasiilgau“, – sakė Leo.
Kelionė į Madagaskarą pasirinkta ne šiaip sau – Lietuvai šis kraštas savotiškai artimas. Dar tarpukariu geografas bei keliautojas K.Pakštas puoselėjo idėją apie Afriką kaip tinkamą vietą „atsarginei“ Lietuvai.
Keldamas klausimus dėl didžiųjų kaimynų, mokslininkas tikino, kad išsaugoti nepriklausomybę būtų galima ir kitokiu būdu – šalį perkeliant kitur.
Patiems Leo ir Bružui Lietuvos perkėlimo tema taip pat nėra svetima: abu jie Vilniaus mažojo teatro aktoriai, vaidino Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“.
„Išsvajotos žemės, kurioje būtų apgyvendinti lietuviai, kur šilta, gera, saulė ištisus metus, kur žemės daug, kur taika, ramybė ir kaimynai faini, tema yra aktuali iki šių dienų“, – įsitikinęs L.Pobedonoscevas.
Šįkart aktoriai perėmė ilgus metus puoselėtą utopinę „atsarginės“ Lietuvos idėją ir patys vyko į Madagaskarą jos patikrinti ir pažiūrėti, ar iš tiesų būtų galima visą Lietuvą perkelti į šį rojaus kampelį.
„Laidos tikslas – nuotaikingai ir nuotykingai pristatyti mūsų su A.Bružu – linksmų vyrukų – ekspediciją po Madagaskarą. Per Lietuvos palyginimus su sala žaismingai, su visomis įmanomomis spalvomis norime susipažinti ir žiūrovus supažindinti su papročiais, kraštovaizdžiu, žmonėmis, muzika, vietiniais skambesiais, kvapais, skoniais“, – laidos „Leo ir Bružo nuotykiai Madagaskare“ tikslus dėstė vienas jos veikėjų L.Pobedonoscevas.
Kodėl būtent jų pora tapo laidos vedėjais, pagrindiniais veikėjais ir, savaime suprantama, bendrakelioniais?
Leo, slėpdamas šypseną, atskleidė: „Todėl, kad esame stiprūs, ištvermingi ir principingi: turime savo vertybių, kurių laikomės, dėl kurių net ginčijamės ir pykstamės.
Prodiuseriai gal mano, kad gyvename kaip Tomas Sojeris su Heklberiu Finu, bet mūsų santykiai panašesni ne į brolių, o į vyro ir žmonos – greta ir meilė, ir neapykanta.
Sykiu mes vienas kitą papildome: aš įklimpstu į vienas bėdas, Audrius – į kitas, apstu provokacijų vienas kito atžvilgiu – taip atsiskleidžia itin spalvingas vaizdas, juolab kad esame jaunatviški ir patrakę kaip vaikai.“
Paklaustas, dėl ko buvo su partneriu susipykęs, Leo išlaikė intrigą: „Kaip sako Madagaskare, cherchez la femme (ieškok moters. – Red.). Juk čia buvusi Prancūzijos kolonija.“
Tris savaites Leo ir Bružas ieškojo ne moters, o lietuvybės, tyrinėjo milžinišką, daugiau nei 25 mln. gyventojų turinčią salą.
„Keliavome intensyviai, poilsio turėjome gal dieną ar pusantros per visą ekspediciją. Teko įveikti tolimus atstumus, o keliai saloje tragiški, išbombarduoti, tad reikėjo tikrai daug kantrybės ir ištvermės.
Važiavome visureigiais, paruoštais vos ne kaip Dakaro raliui, nes Madagaskare yra legendinis beveik neišvažiuojamas kelias R5, kuriame ir „Discovery“, ir britų laida apie automobilius „Fifth Gear“, ir kiti TV projektai išbando savo galimybes – įveikti 50 km čia užtrunka net 8 valandas. Tačiau nemažai laiko praleidome ir senoviniame kabriolete „Citroën“.
Madagaskaras – Afrikos dalis ir primena šį žemyną. Palyginti su Siera Leone, kurioje teko lankytis, tiek transporto gausa, tiek miestų infrastruktūra Madagaskaras yra civilizuota šalis, kita vertus, ji dar laukinė, nesugadinta materialaus Vakarų pasaulio“, – įspūdžiais dalijosi Leonardas.
Bet ne civilizacijos laimėjimai labiausiai traukė keliautojų akį. Dievas apdovanojo Madagaskarą nepaprasta gamtos įvairove, šioje saloje tūkstančius metų nuo pat akmens amžiaus išliko tarsi rezervatas su baobabais, lemūrais ir kitais unikumais.
Po didžiulį Cinži de Bemarahos nacionalinį parką su aštriomis uolomis pakrantėje lietuviai klaidžiojo kaip po milžinišką aukštą šakotį.
Leo ypač džiaugėsi aplankęs salą, kurioje yra bene vienintelės pasaulyje piratų kapinės. Nuo vaikystės jis buvo pametęs galvą dėl knygų, filmų apie piratus, piešdavo laivus, o ir pats jaučia pirato dvasią: nepatinka įstatymai, vis nori priešintis, maištauti.
„Laisvė man svarbi kaip ir piratams“, – šypsojosi aktorius ir pridūrė, kad apsilankyti piratų kapinėse jam buvo šventas dalykas.
Leo mėgavosi it magnetas traukiančios gamtos dovanomis. „Man, kaip romantikui, labai patiko baobabų girios. Ten filmavome kelis saulėlydžius, saulėtekį. Tai yra aštuntasis pasaulio stebuklas.
Baobabai – milžinai, keistai išsimėtę po milžinišką erdvę. Buvau taip įkvėptas, kad norėjau nuvažiuoti ir pamatyti įsimylėjusį baobabą – kai du baobabai susipynę tarpusavyje. Filmavau vienas, nes komanda atsiliko.
Sutikau mažus piemenukus. Kartu bandėme nuskinti baobabo vaisių, primenančių Kijevo kotletą, kurių viduje yra sėklų, daug vitaminų ir labai mielas aksominis paviršius. Atsidėkodamas piemenukams padovanojau dukros žaisliuką. Ta akimirka buvo labai ryški“, – pasakojo romantikos nestokojantis vyras.
Maža to, jiedu su A.Bružu Madagaskare pasodino baobabo sodinuką, o Leo vieną norėjo atsivežti į Lietuvą ir pabandyti čia pasodinti šį įspūdingą medį, kiekvienam žinomą iš Antoine’o de Saint-Exupery „Mažojo princo“.
Sodinukas kentėjo per visą kelionę, iš penkių ar šešių lapukų neliko nė vieno. Tad prieš skrydį Leo pasodino jį Madagaskare, pasimeldė ir atsiprašė, kad visą kelionę kankino turėdamas viltį pasodinti Lietuvoje.
Vis dėlto namo be baobabų jis negrįžo – lauktuvių krepšyje atsirado vietos ir jų sėkloms, ir sutrintiems, ir sveikiems vaisiams – jeigu jau Leo, tiek pasaulio apkeliavęs, buvo priblokštas tokio stebuklo, ką jau kalbėti apie kitus tautiečius.
Keliaudami po salą lietuviai ne tik žavėjosi gamta ir žmonėmis, kurie čia linksmi, laimingi, nors maitinasi gal tik ryžiais ir vandeniu, bet švenčia gyvenimą, šoka, šypsosi ir neskuba: kone kiekvienas vis kartoja: „Mura, mura“ – lėčiau, lėčiau, neskubėk gyventi.
Lygiagrečiai jie jautė ekstremalią baimę. Gidas ne kartą perspėjo, kad čia yra plėšikų, tykančių zebu – masyvaus jaučio dideliais ragais ir pagrindinio Madagaskaro simbolio. Vyksta ilgai trunkantis partizaninis judėjimas, užpuolami ir turistai: nusikaltėliai blokuoja kelią, nušauna vairuotoją ir apiplėšia keleivius.
Ekstremalių atvejų tikrai netrūko. Buvo ir tokių, kuriuos vyrai prisimins ilgam: akistata su minėtais banditais, susidūrimas su policija ir net gamtos stichija.
„Einant visiškai ramiu mišku staiga dešimt metrų prieš mus virto dangoraižio dydžio medis. Nei pūtė vėjas, nei siautė audra, bet ėmė ir virto. Ir virto taip greitai, kad nuo to vaizdo suakmenėji.
Labai keista buvo A.Bružo reakcija: jis apsidžiaugė, pradėjo šokinėti, užsikorė kaip beždžionė ant to medžio, šūkavo: „Vau, kaip įdomu.“ Mes vos nemirėme, o jis kaip afekto būsenos kvatojosi“, – stebėjosi Leo prisimindamas vieną ekstremaliausių ekspedicijos Madagaskare nuotykių.
Afrikos saloje lietuvybės ieškoję lietuviai turėjo ne vieną progą ten atpažinti savo šalies kraštovaizdį, augaliją, atkapstė net bulvių, morkų.
Tiesa, tenykštės bulvės nedidelės, kaip pomidorai, bet, Leonardo įsitikinimu, jei reikėtų, lietuviai pasodintų ir užaugintų kokio nori dydžio.
„Cepelinų nevirėme, bet manau, kad įmanoma. Užtat pasigamindavome šaltibarščių. Rūgpienio negavome, bet jį atstojo natūralus jogurtas“, – kulinariniu patyrimu dalijosi aktorius.
O ar lietuvis gali gyventi be juodos duonos? Ar Madagaskare užaugtų rugiai? Ir čia Leo tautiečių negalėjo pradžiuginti – tikra lietuviška ruginė duona unikali, įsikūrę Madagaskare, bet pasiilgę juodos duonos, lietuviai turėtų laukti lauktuvių iš tikrosios gimtinės.
Tad kokią vis dėlto išvadą padarė ekspedicijos dalyviai ir TV laidos rengėjai: ar lietuviai pritaptų šioje saloje, ar jiems būtų patogu gyventi, ar rastų ten naują tėvynę?
„Pasakyčiau, kaip jau sakiau, ir neišsižadu savo žodžių: lietuviai – stipri tauta ir pritaptų bet kur, net Mėnulyje ar Antarktidoje, – įsitikinęs L.Pobedonoscevas. – Juk apie milijoną lietuvių yra emigravę, gyvena kitose šalyse, ten pritapę, džiaugiasi kitu kraštu, nors, kiek girdžiu, visi ilgisi gimtosios žemelės.
Madagaskare iki šiol glaudžiasi per šimtus metų iš viso pasaulio sugužėję skirtingų tautų ir kultūrų atstovai: afrikiečiai, indoneziečiai, indai, kinai, australiečiai. Ir mes pritaptume.“
