Pajūryje gimusi ir augusi S.Vievesė nuo vaikystės žavėjosi scena, dalyvaudavo skaitovų konkursuose, lankė sportinius šokius, dainavo.
Mergina anksti paliko vidurinę mokyklą dėl klasikinio dainavimo mokslų Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje.
Po jų sekė miuziklo aktorės specialybės studijos Vilniaus kolegijoje.
Vaikystę meno pasaulyje praleidusi Skaistė niekada nesvajojo apie aktorės karjerą.
Ji troško būti prodiusere arba filmavimo aikštelėje dirbti už kadro, tačiau likimas kortas sudėliojo kitaip ir jaunai aktorei lyg iš gausybės rago pažėrė įsimintinų vaidmenų televizijos serialuose.
Didžiausias kūrybinis išbandymas aktorės laukė seriale „Monikai reikia meilės“, kuriame pagrindinį vaidmenį ji kūrė laukdamasi pirmagimio, o dabar darbą tęsia su kūdikiu ant rankų. Jos sūnus vadina Jokūbėlį.
– Su kokias iššūkiais susidūrėte filmavimo aikštelėje? – paklausiau aktorės.
– Turbūt tik mamos gali suprasti, ką reiškia dirbti drauge su keturių mėnesių kūdikiu.
Tai tikras išbandymas ne tik tėvams, bet ir filmavimo komandai.
Pirmomis filmavimo pamainomis didžiausias iššūkis buvo susikaupti. Sunku buvo galvoti apie tekstą ir aktorines užduotis, kai kitame kambaryje tavo kūdikis verkia, nes išalko arba nori miego.
Pirmaisiais mėnesiais su sūneliu jaučiausi tarsi vienas asmuo – jam verkiant verkdavau ir aš.
Tačiau viskas sėkmingai išsisprendė, kai mano vyras Irmantas (30 m. – Red.) pradėjo kartu vykti į aikštelę.
Jis pabūna su sūnumi, kol aš filmuojuosi. Vėjo nuotaikos iškart pagerėjo.
– Kaip sūnus reaguoja į filmavimo kameras, daugybę žmonių, šurmulį?
– Vėjui patinka šurmulys ir dėmesys, jis nebijo nei kamerų, nei naujų žmonių. Džiaugiamės, kad jis nebaikštus vaikas.
Kartais jis už kadro kartu su visais stebėdavo, kas vyksta filmavimo aikštelėje ir neišleisdavo nė garselio. Priešingai, visos scenos metu domėjosi vaidinančiais aktoriais.
– Gal vaikas kaip nors koregavo ir serialo scenarijų?
– Ne, kol kas viskas vyksta pagal planą.
– Ar sudėtinga vienu metu vaidinti ir būti mažojo aktoriaus mama?
– Iš tiesų nelengva, tačiau moterys sugeba užsiimti keliais darbais vienu metu. Aš – ne išimtis. Aikštelėje spėju viską – ir sūnų pamaitinti, ir pasiruošti vaidmeniui.
– Kaip kasdienybėje derinate motinystę ir darbą?
– To darbo nėra jau tiek daug, kad nespėčiau.
Po gimdymo grįžau tik į vieną projektą, kitų kol kas atsisakiau, nes noriu skirti laiko šeimai.
Aš pati augau be tėvų, mane užaugino seneliai, tad noriu, kad mano sūnus turėtų kitokią vaikystę nei aš.
– Ar po nėštumo teko koreguoti svorį?
– Nėštumo metu mane vargino gestacitinis (nėščiųjų) diabetas. (Nėštumo metu nustatomas padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje.
Sutrikusi motinos medžiagų apykaita gali paveikti ir vaisių. – Red.).
Todėl laikiausi griežtos dietos, per nėštumą priaugau 12 kilogramų ir visus juos praradau iškart po gimdymo.
Dabar jau grįžta ankstesnės kūno formos, nes maitinant kūdikį apetitas yra milžiniškas.
Kartais keliuosi naktimis pavalgyti, nes jaučiuosi alkana. Šiuo laikotarpiu savęs neriboju.
– Kaip motinystė jus pakeitė kaip asmenybę?
– Tenka pripažinti, kad nuotykių ir spontaniškumo gerokai sumažėjo, tačiau man patinka, kad šiandien gyvenu kitaip.
Gimus kūdikiui nieko nereikia atsisakyti, viskas pasikeičia natūraliai tiek viduje, tiek išorėje. Svarbiausia pasitikėti savimi ir savo mažyliu.
Aš išlikau tokia pati, kaip ir anksčiau, pasikeitė tik viena aplinkybė. Mano visas dėmesys šiandien skiriamas sūneliui.
Atsirado vidinė ramybė ir visavertiškumo jausmas.
– Galima sakyti, kad likimas jums iškrėtė pokštą – davė nėščios moters vaidmenį, o filmuodamasi sužinojote, kad ir pati laukiatės.
Ar lengviau vaidinti nėščiąją su dirbtiniu pilvu, ar tuomet, kai iš tiesų laukiatės?
– Abu variantai sudėtingi. Su dirbtiniu pilvu laksčiau po miškus seriale „Laisvės kaina. Partizanai“, kuriame vaidinau jauną, dramatiško likimo moterį Oną, pamilusią partizaną.
Kai sužinojau, kad seriale „Monikai reikia meilės“ mano personažė turi pastoti, kartą drąsiai pajuokavau, kad jei prodiuseris pageidautų tikro pilvo, su vyru galime „padirbėti“ dėl vaidmens.
Visi linksmai pasijuokėme, tačiau netrukus sužinojau, kad laukiuosi.
Tada juokai baigėsi ir apie savo padėtį turėjau pranešti komandai.
Kūrybinė grupė tuo apsidžiaugė, nes suvaidinti besilaukiančią moterį nėra taip paprasta.
Dabar, kai žinau, ką reiškia iš tikrųjų gyventi kūdikio laukimu, manau, kad vaidmenį su dirbtiniu pilvu kūriau lengvabūdiškai. Sunku išgyventi tai, ko nesi patyrusi.
Įsijausti į personažą laukiantis kūdikio taip pat buvo nelengva, nes mano nėštumas buvo sudėtingas ir rizikingas.
Besifilmuojant teko save saugoti ir vietomis daryti pertraukas.
– Apie tai, kad laukiatės, ilgokai nekalbėjote, nes pirmasis nėštumas baigėsi nesėkmingai. Kaip save saugojote?
– Pirmasis nėštumas nutrūko besifilmuojant kitame projekte. Labai skaudžiai tai išgyvenau.
Antrojo nėštumo metu savo gyvenimo tempą sulėtinau aštuoniasdešimt procentų, labai saugojau save.
Sulaukau didžiulio palaikymo iš serialo „Monikai reikia meilės“ komandos. Buvau švelni ir perdėtai jautri nėščioji.
Kolegos jautė mano vidines būsenas ir puikiai prie jų prisiderino.
– Ar buvo kokių nors kuriozų?
– Gal didžiausias kuriozas nutiko, kai dėl itin žemo kraujospūdžio man teko šiek tiek pagulėti ligoninėje.
Dėl to ir vėlavome nufilmuoti suplanuotas scenas.
Vos tik mane išrašė iš ligoninės, prie durų jau laukė filmavimo komanda ir nuvežė tiesiai į filmavimo aikštelę.
– Jūsų aktorinėje biografijoje nemažai serialų. Sukurti vaidmenys labai skirtingi.
Seriale „Moterys meluoja geriau“ vaidinate vėjavaikę Virgą. Jau minėtame seriale „Laisvės kaina. Partizanai“ sukūrėte drąsios ir stiprios Onos, paveikslą.
Seriale „Monikai reikia meilės“ atskleidžiate besiblaškančios tarp skirtingų vyrų moters charakterį. „Rezidentuose“ esate įžūli Alisa. „Kam ta meilė?“ virstate aikštinga, savo kelio beieškančia Inga.
Kaip šie vaidmenys jus brandino kaip aktorę, kaip asmenybę?
– Džiaugiuosi, kad manimi patikėjo serialų kūrėjai ir kvietė iš vieno projektą į kitą.
Per tuos metus, praleistus filmavimo aikštelėse, išmokau tiek, kiek jokios studijos nebūtų išmokusios.
Kiekvienas vaidmuo iš manęs reikalavo skirtingų dalykų, o labiausiai – išeiti iš komforto zonos ir nepasiduoti baimėms.
– Kas aktorystėje jus žavi labiausiai? Ar būna, kad jaučiatės išsekusi, pavargusi? Kur ieškote ramybės?
– Aktorystė – sunkus darbas, tačiau man imponuoja tai, jis labai nemonotoniškas ir nenuspėjamas.
Kiekviename projekte turiu galimybę dirbti su talentingais aktoriais, režisieriais, operatoriais, kitų sričių profesionalais.
Man patinka savęs ieškoti kito kailyje ir leisti sau aikštelėje elgtis taip, kaip galbūt nedrįsčiau realiame gyvenime.
Būna dienų, kai po filmavimo norisi tik ramybės. Tada vengiu žmonių ir pokalbių, o geriausias poilsis man miegas.
– Ar išėjusi iš filmavimo aikštelės visada lengvai nusimetate personažo paveikslą?
– Jau penkeri metai manęs nepaleidžia televizijos projektai.
Vaidinti serialuose kur kas lengviau emociškai nei teatro scenoje.
Vaidini čia ir dabar, o suvaidintą sceną iškart paleidi ir judi link kitų užduočių ir emocijų.
Filmavimo aikštelėje nėra emocinės tvarkos – vienoje scenoje juokiesi, kitoje verki, trečioje pyksti.
Darbo pabaigoje būni išsekęs nuo emocijų gausos, tačiau persirengusi savo drabužiais tarsi grįžtu į savo kailį ir vykstu namo.
– Kaip ruošiatės vaidmenims?
– Kaip kempinė geriu viską iš aplinkos – stebiu realius žmones, kurie atitinka būsimo personažo tipą, diskutuojame su režisieriais apie kuriamo charakterio savybes ir psichologiją. Iki galo personažas atsiskleidžia filmavimo metu.
– Prieš pustrečių metų ištekėjote. Esu skaičiusi, kad jūsų vyras Irmantas, slidinėjimo ir jėgos aitvarų instruktorius jums padeda – tampa repeticijų partneriu. Ar ši veikla jam patinka? Kuo dar jis padeda?
– Vyras tikrai yra padėjęs mokytis tekstą, tačiau tai buvo senai ir labiau žaidimo forma.
Irmantas labai manimi pasitiki ir besąlygiškai palaiko, tačiau yra nubrėžęs ir keletą savo taisyklių.
Pavyzdžiui, namuose nekalbame apie darbus. Namuose pareigas pasiskirstome po lygiai.
Buitis nepriklauso vien moterims, kaip ir šeimas išlaiko ne tik vyrai.
Kad būtų darnūs santykiai, svarbu kalbėtis.
Mes tai sėkmingai darome.
