Filmas pasakoja apie 40-ąjį gimtadienį atšventusio Giriaus (akt. Povilas Laurinkus) gyvenime prasidėjusį juodą periodą – per gimtadienį jį paliko žmona Skaistė (akt. Akvilė Žirgulytė).
Iš depresijos gniaužtų Girių ištraukia jo mobilusis telefonas, netikėtai įgijęs stebuklingų galių. Su bet kuria mergina pasidaręs asmenukę vyras gali nusikelti į ateitį ir sužinoti, koks būtų jų bendras gyvenimas.
Atrodytų, kad Giriui susirasti svajonių moterį nebus problemų.
Tačiau jis ima abejoti, ar ateities numatymas gali padėti perprasti sudėtingus žmonių santykius.
Vyras kreipiasi į seksualią psichologę, kurią įkūnijo T.Vaškevičiūtė. Ji priversta klausytis beprotiškų Giriaus istorijų.
„Tai komedija apie žmogų, kuris išgyvendamas skyrybas kraustosi iš proto, patiria visokių nuotykių“, – sakė T.Vaškevičiūtė.
– Kas paskatino vaidinti komedijoje? – paklausiau aktorės.
– Labai mėgstu komedijos žanrą.
Galbūt ateina laikas, kai komedija džiugina labiau nei drama. O pas mus dažnai manoma – jei aktorius pakelia sunkias temas, tokia misija jam skirta iki gyvenimo pabaigos.
Man pasisekė, kad režisieriai anksti įžvelgė mano kaip aktorės komišką pusę. Šis žanras nėra lengvas, prajuokinti žmogų kartais sunkiau negu pravirkdyti.
– Skyrybos – didelė nelaimė, o filme istorija pateikta kaip komedija. Nejaugi tinka juoktis iš tragedijos?
– Šis klausimas turėtų būti skirtas prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui.
Istorija paremta jo asmeniniais išgyvenimais. (51 metų R.Skaisgirys skiriasi su 29 metų žmona Vaida. – Red.). Jis priėjo išvadą, kad reikia iš viso to pasijuokti.
Filme žiūrovai pamatys, kokie mes kartais esame apgailėtini, kai laikomės įsikibę į tam tikrus modelius, įpročius, nematome išeities ir galiausiai pradedame kvailai elgtis.
– Ar jums pačiai yra tekę praverti psichologo kabineto duris?
– Esu lankiusis pas tris psichologus. Pas vieną užsibuvau ilgiau, pas kitus – trumpiau.
Gerai žinau, kas vyksta už psichologo kabineto durų, ir tai bandžiau subtiliai perteikti ekrane. Aš labai gerbiu psichologų profesiją. Per filmavimą supratau, koks sunkus yra jų darbas.
– Esate patyrusi išsiskyrimus su mylimaisiais. Ar tai padeda kuriant vaidmenį?
– Asmeniniai išgyvenimai kartais padeda vaidmeniui, kartais kenkia. Būna, kad norisi išsilieti. Jei tas išsiliejimas naudingas personažui, tai padeda įsijausti ir pasidalyti su publika stipriomis emocijomis.
Tai tampa savotišku psichologiniu seansu, kurio metu vyksta vidinis apsivalymas.
Bet kartais jaučiuosi pavargusi nuo emocijų ir nenoriu papildomai savęs draskyti. Tuomet organizmas blokuoja vidinius proveržius. Atrodo, upes išverktum, bet neįstengi nė vienos ašaros išlieti.
– Po kelerių metų bendro gyvenimo su aktoriumi Tadu Gryn (36 m.) pasukote skirtingais keliais. Kiek laiko gijo širdies žaizdos?
– Man gijimo procesas užtruko ilgai. Buvo akimirkų, kai maniau, kad nebepakilsiu, bet džiaugiuosi, kad tai vis dėlto įvyko. Dabar vėl esu kupina meilės gyvenimui.
– Kur ieškojote stiprybės po išsiskyrimo?
– Daug ką išbandžiau, daug ko mokiausi, ieškojau įvairios pagalbos.
Tai buvo mano asmeninė kelionė, kurios metu turėjau iš naujo atrasti visavertį gyvenimą. Bandant sau padėti reikia didelių valios pastangų. Tik tada pradedi gyti.
Aš apdovanota dideliu būriu mane mylinčių žmonių. Be to, mes su buvusiu partneriu vienas kitam padėjome išlipti iš emocinės duobės ir nebijoti eiti skirtingais keliais.
– Pernai liepą per savo gimtadienį socialiniame tinkle rašėte: „Ko išmokau per šitą Kristaus amžių?
Stipriai mylėti. Meilę jausti ir auginti kaip nesibaigiantį šaltinį, paleisti pačius mylimiausius. Kol kas tai buvo sunkiausia pamoka. Galų gale ji tampa savotiška dovana, bet tam reikėjo daug kantrybės ir nuolankumo.“
Ar dabar galite vienas su kitu ramiai prasilenkti teatro koridoriuose, pabendrauti?
– Žinoma, kad taip. Kitaip net negalėčiau įsivaizduoti.
– Tai rašėte per gastroles Kinijoje. O po kelių dienų užsikrėtėte pavojingu virusu ir vos nemirėte. Gal tai įvyko dėl sunkių išgyvenimų?
– Tikrai, ne. Kinijoje aš nuostabiai leidau laiką, turėjome daug sėkmingų spektaklių.
Tačiau kai temperatūra pakilo iki 40 laipsnių, sunerimau. Po 45 valandas trukusios sudėtingos kelionės į Lietuvą nusiprausiau ir tiesiai važiavau į Santariškes.
Mane skubiai paguldė į infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninę.
Pasekmės galėjo būti tragiškos – mano organizme nebebuvo skysčių. Vanduo, kurį gėriau, nebepadėjo.
Galėjo išvirti smegenys – 40 laipsnių temperatūra laikėsi jau ketvirtą parą.
Bet kai gerai pagalvoji, ligoninė buvo didelė dovana. Išsigryninau daug dalykų, nors situacija buvo kritinė.
Išgyvenau daug skirtingų emocijų. Kinijoje mačiau gražius viešbučius, girdėjau publikos ovacijas, gavau puokštes gėlių.
Ir staiga atsidūriau ligoninės vienutėje, kankinama nežinomybės. Uždaryta praleidau aštuonias dienas.
Žinoma, būna ir didesnių nelaimių. Bet kadangi aš anksčiau niekada nebuvau gulėjusi ligoninėje, įgijau nemenkos patirties.
Tuo metu atrodė, kad virš galvos atsivėrė stulpas. Išgyvenau labai įdomią sąmonės būseną, savotišką katarsį. Aiškiai supratau daug svarbių gyvenimo klausimų.
Po ligoninės įvyko savotiškas lūžis, norėjau tiesiog saujomis semti gyvenimo džiaugsmą.
Atrodė, kad man užaugo sparnai. Net reikėjo save stabdyti, nes norėjosi visko iškart vienu metu.
– Grįžkime prie aktorystės. Vaidindama nebijote fiziškai apsinuoginti.
– Aktorystės pradėjau mokytis prieš 16 metų, vaidinu apie 15 metų.
Daug kartų teko vaidinti intymiose scenose. Niekada specialiai neprašydavau režisieriaus, kad leistų apsinuoginti. Tai darau, kai to reikalauja siužetas.
Scenoje dingsta visi kompleksai. Gyvenime tiek daug savimi nepasitikėčiau.
Nesu manekenė, bet manau, kad ir aplinkinius įkvepia parodyta drąsa.
Pavyzdžiui, buvau priaugusi svorio, tad vaidindama spektaklyje „Tartiufas“ įsivaizduodavau, kad esu amerikiečių atlikėjos Beyonce prototipas.
Juk jos šlaunys yra tiesiog nuostabios. Todėl ir vaikščiodavau po sceną išdidi. Aktorius privalo savo kompleksus padėti į šalį ir atskleisti kitus dalykus, pasakoti istorijas.
– Kokia yra jūsų kūrybinė dienotvarkė?
– Gastroliuodama apkeliavau labai daug pasaulio, ypač pernai. Gastrolių bus ir ateityje.
Turėtume keliauti į Italiją, Kiniją, bet nežinia, kaip bus dėl koronaviruso. „Tartiufas“ kinams taip patiko, kad mus dar mėnesiui pasikvietė.
Laukiu lapkričio, kai po rekonstrukcijos bus atidarytas Nacionalinis dramos teatras. Šiuo metu vaidinu gal 8 spektakliuose.
– Daug aktorių skundžiasi darbo stoka, pinigų stygiumi.
– Ir mane kartasi užplūsta nerimas dėl ateities. Turėjau daug progų vaidinti užsienyje, bet vis kas nors nepavykdavo.
Pavyzdžiui, filmo kūrėjai pasakė: „Blondinė yra pagrindinė aktorė, tad jus gal reikėtų perdažyti.“ Tačiau vėliau šis planas žlugo, galimybę gauti vaidmenį praradau, nors atrodė, kad svajonė ranka pasiekiama.
Vis dėlto man sekėsi, nes sutikau daug žmonių, kurie ilgainiui tapo bendraminčiais.
Žinoma, ir pati turėjau kai ką įrodyti. Jaučiu žiūrovų meilę ir palaikymą. Vienas vyresnio amžiaus vyras man yra sakęs: „Aš į tavo pasirodymus pirkčiau abonementą. Eičiau žiūrėti į tave, kad ir kur vaidintum.“
Pastaruoju metu vėl gaunu pasiūlymų padirbėti užsienyje. Bet nebesinori puoselėti per daug vilčių, nes daug kartų teko nusivilti.
Praėjusią žiemą sulaukiau nuostabaus skambučio – jauna Rusijos scenaristė ir režisierė padėkojo sakydama, kad aš savo atvaizdu įkvėpiau ją baigti filmo scenarijų.
– Ar dabar dažniau atsitraukėte nuo darbo, kad paskirtumėte laiko ir sau?
– Jeigu man duotų daug darbo, tikriausiai dirbčiau nesustodama.
Teatras užsidarė, atsirado priverstinių pauzių.
Iš pradžių nežinojau, ką su tuo laisvu laiku daryti. Bet išmokau išplėsti horizontą, padaugėjo bičiulių.
Vis bandau kažką naujo. Pavyzdžiui, pernai dar kovo mėnesį maudėmės ežere su aktore Rimante Valiukaite.
Šiemet tai pakartosime. Kartu su Gyčiu Ivanausku ir Nagliu Bierancu turime įkūrę bėgiojimo būrelį.
– O kaip širdies reikalai?
– Mėgstu dėmesį, pasimatymus, romantiką. Šiuo metu nepalaikau santykių, bet mielai susipažįstu ir bendrauju su gražiais, linksmais, įdomiais ir protingais vyrais.
Esu atvira gyvenimui ir žinau: jis mane visada ves meilės keliu.
