Balandžio 14-ąją dukros susilaukusi atlikėja vėlyvai motinystei pasiruošė atsakingai – sveikai maitinosi, sportavo, kliovėsi medikų nurodymais ir leidosi savo vyro advokato Mindaugo Urbono (42 m.) lepinama.
Dainininkė sakė, kad tikrąjį savo gyvenimo karantiną sėkmingai įveikė prieš kelerius metus, kai nusprendė perkainoti vertybes.
„Krizė mano gyvenime buvo prieš septynerius metus, kai pašlijo santykiai pirmoje santuokoje. (I.Martinkėnaitė su pirmuoju vyru Andrejumi Velijevu išsiskyrė prieš penkerius metus. – Red.).
Jaučiausi pervargusi nuo šeiminių peripetijų, darbo, apskritai bet kokios veiklos. Tad pasiėmiau dukrytę ir maždaug metams išvykau į Tenerifę.
Ten turėjau laiko pamąstymams. Savianalizė padėjo suprasti, kad noriu gyventi kitaip – nesidraskyti, skirti laiko sau ir gyvenimo kokybei gerinti“, – prisiminė Ingrida.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate, ar dabar motinystė kitokia? – paklausiau I.Martinkėnaitės-Urbonės.
– Mano vyresnei dukteriai Marijai jau 13 metų. Per tą laiką vaikų auginimo mados šiek tiek pasikeitė.
Kai auginau Mariją, atrodydavo, kad kiekvienas jos verksmas pranašauja pasaulio pabaigą.
O dabar į viską žiūriu paprasčiau, be panikos.
Motinystės įgūdžiai niekur nepradingo, o brandesniame amžiuje, kai išminties ir patirties yra daugiau, vaikelį auginti net lengviau.
Nesijaudinu dėl to, kad vaikas sutrumpina miego valandas. Esu įpratusi mažai miegoti.
Grupės „69 danguje“ pasirodymai neretai baigdavosi naktimis, todėl įpratau prie įtempto grafiko.
Niekada nebuvau pratusi savaitgaliais ilgai voliotis lovoje.
Buityje vis daugiau padeda vyresnioji duktė. Pastaruoju metu ir vyras dažnai dirba iš namų. Sulaukiu daug jo pagalbos.
Karantinas mūsų šeimoje nesukėlė daug chaoso, nes laukdamasi kūdikio pratinausi prie sėslesnio gyvenimo būdo.
Kai prasidėjo panika dėl koronaviruso, pagalvojau, jog gerai, kad būsiu priversta sustoti. Esu energingo charakterio, nuolat norisi bėgti lėkti.
– Kai kas stebėjosi, kad ryžotės gimdyti perkopusi 40 metų.
– Šią nuostabą matydavau net kai kurių žmonių žvilgsniuose. Esą, kam tokiame amžiuje užsikrauti naujų motinystės rūpesčių.
Tačiau sulaukdavau ir daug palaikymo.
Vaikus jau užauginusios moterys man rašydavo, jog mano pavyzdys ir joms suteikė vilties, kad ir brandžiame amžiuje galima ryžtis gimdyti.
O nepalankūs vertinimai ypatingų emocijų man nesukėlė. Mes su vyru vaikelio labai laukėme.
– Ši svajonė nebuvo lengvai pasiekiama. Ar patyrėte nevilties akimirkų?
– Svarbu į viską žiūrėti su humoru, nepanikuoti.
Apie vaikelį svajoti pradėjome prieš kelerius metus. Atrodė, kad viską spėsime. Maniau, dar porą mėnesių padirbsiu ir tada tapsiu nėščia.
Bet kai įvykiai nesiklosto pagal planą, apninka įvairios mintys. Kai nepavyko greitai pastoti, nutariau nuodugniai išsitirti sveikatą. Medikai jokių problemų nerado.
Su vyru konsultavomės Santariškių vaisingumo centre, mums rekomendavo tam tikras procedūras.
Laikėmės medikų nurodymų ir vieną dieną nėštumo testo rezultatas buvo teigiamas.
Mindaugas neapsakomai džiaugėsi, nes tai pirmas jo vaikas.
– Nesate iš tų moterų, kurios tikina, kad antspaudas pase nieko nereiškia. Teigiate, kad moteriai vedybos suteikia saugumą, o vyro pasiūlymas tekėti rodo jo pagarbą.
– Vedybos man buvo principo reikalas. Nors ir labai norėjau pagimdyti dar vieną vaiką, laikiausi nuostatos, kad tai turi įvykti santuokoje.
Tuomet besilaukianti moteris jaučiasi rami, saugi ir labiau atsipalaidavusi.
Galima susitelkti į svarbius klausimus, nereikia sukti galvos – ką pasakyti, kai moterų konsultacijoje išvydę Martinkėnaitės pavardę paklaus apie būsimo vaiko tėvą.
Aš norėjau, kad visi žingsniai būtų žengti eilės tvarka.
Nei aš, nei Mindaugas nenorėjome prabangios vestuvių puotos su baltais žirgas, balandžiais ir penkių metrų aukščio tortu.
Norėjome šventės sau. Mano vyras viską suplanavo ir pateikė staigmeną dar prieš mums išvykstant į Indoneziją. (Šioje šalyje pora susituokė 2016-aisiais. – Red.)
Apie būsimas vestuves sužinojau prieš kelionę – beliko įsimesti į lagaminą puošnesnę suknelę. Tiesa, vyrui būtų tikę, net jei per ceremoniją būčiau mūvėjusi šortus.
Vėliau per Kalėdas vestuves atšventėme su artimaisiais.
– Tai antroji jūsų santuoka, o Mindaugas šeimą sukūrė pirmą kartą. Kaip susipažinote?
– Pažįstami buvome seniai, tačiau artimai nebendravome.
Mindaugas yra grupės „69 danguje“ buvusio vadybininko Egmonto Bžesko pusbrolis.
Po mano skyrybų susitikome ir kitaip pradėjome bendrauti.
Santykiuose visada iniciatyvos laukiu iš vyro. Man patiko Mindaugo rodomas dėmesys. Mūsų jausmai buvo abipusiai ir įsiliepsnojo greitai.
Man buvo labai svarbu, kaip širdies draugas priims mano dukterį, ar jie ras bendrą kalbą. Kurį laiką bendravome tik dviese, bet supratau, kad juo galiu pasitikėti.
Mindaugas ir Marija susipažino kelionėje į Druskininkus. Leidome laiką vandens parke, mačiau, kaip Mindaugas rūpestingai elgiasi su mergaite.
Tai papirko širdį. Buvau rami, kad jie susibičiuliaus, norės laiką lesti kartu, jų pokalbiuose nebus ilgų pauzių.
– Kai susitinka vyresni žmonės, kurių įpročiai jau nusistovėję, gali kilti keblumų. Ar jums teko glaistyti kampus?
– Buvo visko – tokio amžiaus žmonėms tai normalu.
Svarbiausia – kaip partneriai reaguoja į kiekvieną niuansą.
Galima dėl smulkmenos pakelti vėją arba ramiai susėsti ir pasikalbėti.
Ir mums kildavo nesklandumų dėl ne vietoje padėtų kojinių arba neuždaryto šaldytuvo.
Kai emocijų abiem prisikaupdavo, susėdavome ir kaip išmintingi žmonės ilgai kalbėdavomės.
Svarbiausia – pagarba vieno kitam.
– Kaip reagavo vyresnėlė dukra, kai prasitarėte, kad turės broliuką arba sesutę?
– Nuo mažens Marijos klausdavome, ar ji norėtų turėti seserį ar brolį. Ji sakydavo: „Nieko man nereikia. Man užtenka mamytės.“
Tikriausiai, nenorėjo su niekuo dalytis dėmesiu. Buvo lepinama.
Sužinojusi apie mano nėštumą, Marija iš pradžių atrodė nustebusi.
Ilgainiui apsiprato su vyresniosios sesers vaidmeniu ir dabar nejaučia jokių nuoskaudų.
– Ar po motinystės atostogų tęsite muzikinę veiklą?
– Grupė jau gyvuoja 15 metų. Nesistengiame scenoje atrodyti kaip jauniklės.
Kai pradėjau koncertuoti, man buvo gal 26 ar 27 metai.
Kitos grupės narės buvo daug jaunesnės. Su metais keitėmės mes, keitėsi ir grupė.
Mes visos keturios subrendome, turime vaikų, šeimas.
Todėl dabar nutraukti tai, kuo gyvenai dieną naktį, būtų nepagarba ir savo darbui, ir gerbėjams.
Žinoma, su metais keičiasi ir dainų pobūdis, ir sceninis įvaizdis.
Pirmos mūsų dainos buvo apie baltas kelnaites ir trumpus sijonėlius, dabar apie tai nedainuojame.
– O kokios veiklos turite, be muzikos?
– Rašau sveikos gyvensenos tinklaraštį, aktyviai sportuoju.
Dabar per karantiną žmonės ima analizuoti savo veiklą. Daugelis supranta, kad nereikia draskytis, lėkti kaip akis išdegus, reikia stengtis daugiau dėmesio skirti sau, skaityti knygų, atsigręžti į šeimą, vaikus.
Aš tai supratau prieš kokius septynerius metus, kai buvau nuo visko pervargusi.
Metus, praleistus Tenerifėje, skyriau apmąstymams – ten buvo savotiškas karantinas.
Norėjau pabūti su savimi, vaiku – reikėjo daug ką savyje atrasti ir suprasti.
Kažkada bandžiau derinti verslą, veiklą muzikos grupėje ir šeimą, bet pamačiau, kad viskas krinta iš rankų. Pirmiausia nukentėjo sveikata.
Po tos pauzės ėmiau gyventi savo ritmu, daryti būtiniausius darbus, rasti laiko sau, sveikatai, vaikui, artimiesiems. Manau, kad tai pavyko.
Tikrai nesigailiu, kad ėmiau gyventi šiek tiek lėtesniu tempu.
Nežinau, ar šiandien sūpuočiau dukrytę, jei būčiau apsikrovusi darbais, verslais.
Svarbiausia ir prasmingiausia gyvenime – ne pinigai, profesiniai pasiekimai ar ambicijos.
– Gal planuojate ilgesniam laikui įsikurti Tenerifėje?
– Prisirišti prie tolimos vietos bijau ir nenoriu.
Kokius 5–6 metus mes ten nuvykstame du kartus per metus.
Po to atradome Aziją ir kelerius metus atostogaudavome ten. Kai gali rinktis, kur keliauti, būtų nuodėmė prisirišti prie vienos vietos.
Per savo gyvenimą daug pakeliavau, esu aplankiusi visus žemynus. Su vyru atradome lietuvišką pajūrį, įsigijome ten būstą.
Dar planuodami šeimos pagausėjimą pagalvojome, kad visiems ten bus atgaiva pailsėti ar bent prasiblaškyti savaitgalį.
