Prieš keletą dienų V.Matačiūnaitė dalyvavo Klaipėdos Kultūros fabriko kieme surengtoje Kaimynų dienoje.
Susirinkusieji, tarp kurių buvo ir bene penkiolika metų jaunesni Vilijos bendramoksliai, klausėsi jos atliekamų dainų ir pokalbio su Jaunimo teatro aktoriumi Donatu Stakėnu.
Kitą dieną po pasirodymo aktorystę studijuojančių pirmakursių laukė egzaminas.
Pavasario sesiją sėkmingai baigusi V.Matačiūnaitė trumpam grįžo į savo gimtąjį Vilnių.
– Kaip jautėtės po pasirodymo Kaimynų dienoje?
– Labai jo laukiau. Jaudinausi, nes Klaipėdoje koncertavau prieš trejus metus – tuomet dainavau su orkestru per Pilies džiazo festivalį.
Dabar viskas buvo kitaip – kitas laikas, kitos aplinkybės, kitas repertuaras.
– Ši sesija visiems studentams buvo neįprasta – teko mokytis nuotoliniu būdu.
– Taip, visiems tai buvo prisitaikymo metas. Džiaugiamės, kad bent tokios paskaitos vyko.
Studijuoti aktorystės nuotoliniu būdu, ko gero, neįmanoma. Privalai bendrauti su žmonėmis, mokantis ir kuriant vaidmenis yra nemažai fizinio kontakto.
Kažin ar daug mūsų namuose galėtų išmokti akrobatinių triukų, kurių mokomės paskaitose su dėstytoja. Labai tikiuosi, kad galėsime studijuoti įprastai.
– Aktorystė – tai jūsų svajonė ar spontaniškas pasirinkimas?
– Aš ilgą laiką buvau scenoje, vaidinau seriale „Mano mylimas prieše“. Bet studijuoti aktorystės niekad neteko. Buvo manoma, kad vyresnio amžiaus studentų į šią specialybę nėra ko priimti. Esą stoti į aukštąją mokyklą reikia iki dvidešimties.
O aš tuo metu išgyvenau savo „žvaigždžių valandas“, apie studijas net nesvarsčiau.
Pernai mano gerbiama ir mylima kolegė Dalia Michelevičiūtė, kuri ne sykį yra buvusi stojamųjų egzaminų komisijos narė, primygtinai pasiūlė pabandyti stoti, kad bent jau nesigailėčiau nė nepamėginusi.
Ir pabandžiau. Mėgstu visokius konkursus, nes jie priverčia stipriai pasitempti, siekti tikslo ir tobulėti.
Stojamieji egzaminai buvo puikus laikas – teko atmintinai išmokti poetų eilių, pasiskaityti prozos, pavartyti lietuvių autorių kūrybos.
– Gal prie sprendimo studijuoti aktorystę prisidėjo ir aktorius bei režisierius V.Masalskis?
– Jei jis nebūtų rinkęs aktorių kurso, tikrai dar nebūčiau grįžusi į Lietuvą.
Gal medituočiau ar dainuočiau Kipre, gal auginčiau vaikus.
Kadaise jis man buvo tarsi mistinis personažas – valdingas, galingas. Vilniaus kolegijoje tyliai pro jį praeidavau ir niekada nepagalvodavau, kad pas jį studijuosiu.
– Ar netrikdo tai, kad studijuojate kartu su aštuoniolikmečiais?
– Man problemų dėl to nekyla. Jaudinuosi, kad mano kolegos nesijaustų nepatogiai. Bet jie sako, kad mano buvimas ir amžius jų neglumina, tad viskas gerai.
– Kaip įsivaizduojate ateitį?
– Ar ateityje mano gyvenime bus teatras, gal dar neverta svarstyti. Svarbiausia – mokytis, augti, kuo daugiau pasisemti, mėgautis.
Mėgstu įvairius dalykus, smagu, kad galiu prisidėti prie mūsų trupės veiklos.
Rugsėjo 25 d. dalyvausime Kultūros naktyje Vilniuje. Žinau, kad mes ką nors naujo ir įdomaus padarysime.
– Studijavote ne vienoje aukštojoje mokykloje.
– Šešiose. Oficialiai tai yra mano šeštas pirmas kursas.
Turiu du bakalauro diplomus muzikos srityje.
Kai kuriuos mokslus mečiau. Tik pasimokiusi supratau, kad, deja, teisė, nekilnojamojo turto ar verslo vadyba – ne man.
Iš teisės tiesiog pasprukau. Gal ir negarbingai pasielgiau.
O kai stojau Klaipėdoje į aktorinį, jau trečią stojamųjų egzaminų dieną pajutau, kad čia yra mano vieta – man tinka ir aplinka, ir kvapas, kyla geros emocijos ir asociacijos.
– Kokie jūsų santykiai su muzika?
– Muzika visada šalia. Visi mūsų kurso pasirodymai neatsiejami nuo muzikos.
Gal V.Masalskis mane priėmė su viltimi, kad daug kuo galėsiu pasidalyti su bendramoksliais.
Ritmiką ir solfedį mums dėsto kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, pas kurią jau esu studijavusi. Ji yra profesionali menininkė ir nepakartojama dėstytoja, kuri, ko gero, neleis man nutolti nuo muzikos.
– Sakėte, kad abejojote, ar būsite priimta į aktorinį dėl amžiaus.
– Studijuoti bet kurį kitą dalyką įmanoma.
Mano mama kaip tik šiuo metu baigia studijas Vilniaus universitete.
Bet aktorystė – tai kūno ir emocijų lavinimas. Tai privalai daryti visus ketverius metus faktiškai kiekvieną dieną. O aštuoniolikmečio ir 33 metų žmogaus kūnas ir imlumas skiriasi.
– Kelerius metus praleidote Londone ir Kipre. Tai buvo savęs ieškojimas?
– Į Londoną vykau turėdama aiškų tikslą. Lietuvoje aš niekada nebūčiau galėjusi dirbti paprasto žemiško darbo.
Buvo pasibaigę visi mano projektai, tad pasinaudojau galimybe ištrūkti ir pagyventi kaip paprastas žmogus, kurio gatvėje niekas nepažįsta.
Dirbau restorane padavėja, po mėnesio mane perkėlė į aukštesnes pareigas, dar po dviejų mėnesių pasiūlė būti restorano vadove.
Pamaniau, gal geriau dainuosiu. Pakeliavau po Angliją, radau darbą – dainavau turtingų Rusijos žydų privačiame muzikos klube. Tai buvo 2012–2013 metai.
– Kaip atsidūrėte Kipre?
– Ten gyveno mano draugė, dažnai lankydavausi pas ją.
Vilnius man buvo per didelis, per daug pažįstamų žmonių. Man reikėjo nuspręsti, ką norėčiau daryti. Suvokiau, kad pernelyg daug savo laiko išdaliju kitiems.
Kipro atmosfera tinka mano sielai – ten šilta ir ramu kaip kaime. Praleidau ten pusantrų metų. Ir visas tas laikas – mano. Tai man buvo didžiulė dovana.
– Ar teko Kipre dainuoti?
– Susibičiuliavome su vienu čiliečiu, grojančiu bosine gitara, ir pabandėme muzikuoti kartu. Jis surinko muzikantų, pradėjome ruošti programą. O tada aš netyčia įstojau į aktorinį, teko juos palikti.
Gaila ir jiems, ir man. Būtų geras projektas – Kipre tokio nėra buvę.
– Žlugo ir su seserimi Kipre planuotas verslas?
– Planavome dirbti su sunkumų turinčiais žmonėmis – autistais, hiperaktyviais, turinčiais atminties bėdų. Ta verslo idėja nepalaidota, tik kol kas atidėta.
O dabar laukia smagi vasara su daug įdomios literatūros – ruošimės naujiems mokslo metams ir rinksime medžiagą spektakliams, su kuriais, neabejoju, greitu metu keliausime ir po Lietuvą.
