Neabejotini profesiniai ir žmogiškieji pirmųjų nuopelnai akivaizdūs kiekvienam, o štai kurjeriai vis dar laukia savo tikrojo herojinio epo.
Vis dėlto šį darbą dirbantys žmonės nėra apeiti kūrėjų. „TV antenos“ skaitytojams siūlome pažvelgti, kaip ilgainiui kito kurjerio vaizdas kine ir televizijoje, kokios jų savybės įvairiu metu traukė dėmesį.
Karo didvyris. „Diplomatinis krepšys“ („Sumka dipkurjera“), rež. Oleksandras Dovženka, 1927 m.
Iš dalies išlikęs ukrainiečių režisieriaus O.Dovženkos filmas – beletrizuota diplomato Teodoro Netės paskutinių gyvenimo dienų istorija.
T.Netė – Rusijos pilietinio karo dalyvis Pietų fronte ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisariato diplomatinis kurjeris, vežęs diplomatinį paštą ir nužudytas 1926-aisiais traukinyje Maskva-Ryga.
O.Dovženkai filmas užsakytas praėjus vos metams po T.Netės nužudymo, dar nenutilus tarptautiniam skandalui (SSRS vadovybė incidentą įvertino kaip baltagvardiečių politinę provokaciją, poetas Vladimiras Majakovskis tuoj pat sukūrė garsųjį eilėraštį „Draugui Netei, garlaiviui ir žmogui“). Iš režisieriaus reikalauta T.Netę pavaizduoti kaip didvyrį ir kartu Europos kino tradiciją praturtinti sovietinio diplomatinio kurjerio paveikslu.
Su abiem užduotimis O.Dovženka susidorojo: gana laisvai traktuodamas istorinius faktus, jis sukūrė nuotykių trilerį, o pagrindinis herojus, diplomatinės tarnybos kurjeris, ginantis valstybės paslaptis ir didvyriškai žūstantis, tapo visų būsimųjų štirlicų prototipu. Be kita ko, filmas sukurtas vokiečių ekspresionizmo stilistika.
Pilietinio pasipriešinimo vadas. „Elkis teisingai“ („Do the Right Thing“), rež. Spike’as Lee, 1989 m.
Niujorke karščiausia vasaros diena, visi išgeibę. Ne išimtis ir pagrindinis filmo herojus Mukis, dirbantis kurjeriu italų picerijoje Bruklino rajono Bedfordo-Staivesento afroamerikiečių kvartale.
Apolitiškas tinginys Mukis (jį vaidina pats S.Lee), su kuriuo žiūrovai praleis vieną dieną ir kurio akimis pamatys rajono buitį, – išties pagrindinis picerijos ir aplink ją įsikūrusios mikrovisuomenės gerovės garantas.
Picerijoje ant tradicinės „šlovės sienos“ nėra nė vieno juodaodžio. Jauni lankytojai reikalauja Martino Lutherio Kingo ir Michaelo Jordano nuotraukų, šeimininkai nepaiso reikalavimų ir neskuba nukabinti Franko Sinatros.
Po to, kai dėl netiesioginės šeimininko kaltės žūva vienas picerijos lankytojų (herojų, savaime suprantama, pasmaugia policininkas), būtent Mukis, kaip rajono prievaizdas, kuriam pica rankose garantuoja leidimą į bet kuriuos namus, meta į įstaigos vitriną šiukšlių baką, pradeda masinį pogromą ir sykiu nukreipia dėmesį nuo picerijos šeimininko, išgelbsti jo gyvybę.
1989-aisiais už „Elkis teisingai“, skirtą 1986-aisiais grupės rasistų nužudytam Michaelui Griffithui atminti, S.Lee buvo apkaltintas neramumų kurstymu. 2020-aisiais judėjimo „Black Lives Matter“ protestų fone jis pavadintas pranašu.
Lygiateisiškumo simbolis. „Kikės siuntų tarnyba“, Hayao Miyazaki, 1989 m.
To paties pavadinimo japonų klasikinio vaikiško Eiko Kadono romano animacinė ekranizacija pasakoja apie raganaitę Kikę, kuri pagal raganų kodeksą po 13-ojo gimtadienio turi palikti namus ir metus praleisti kitame mieste be tėvų pagalbos.
Užsidirbti pinigų ji turi iš raganiškų talentų, tačiau pagrindinė herojė jų neturi, išskyrus gebėjimą skraidyti šluota.
Stebuklingų galių trūkumą Kikė kompensuoja idealiu verslo planu: atidaro siuntų pristatymo tarnybą ir tampa greičiausia kurjere mieste.
H.Miyazaki, gebantis politines idėjas meistriškai įpakuoti į vaikiško animacinio filmo formą, perrašė siužetą, pakeitė akcentus ir šią istoriją pavertė feministiniu manifestu.
Po filmo premjeros Kikė visiškai pelnytai tapo pavyzdžiu japonų paauglėms: ji sugebėjo įgyti Japonijoje „nemoterišką“ profesiją ir sykiu nesuerzinti vyresniųjų.
Policijos pagalbininkas. „Riedutininkų malda“ („Prayer of the Rollerboys“), rež. Rickas Kingas, 1990 m.
Kultinio filmo veiksmas vyksta ateityje, kai Vokietija nusipirko Lenkiją, Vatikanas pasamdė Izraelio armiją Šiaurės Airijai „išvalyti“, o Los Andžele siautėja fašistuojančių narkotikų prekeivių riedutininkų gauja. Sklinda gandai, kad jos vadas – Adolfo Hitlerio proproanūkis.
Regis, nepakito tik maisto pristatytojų buitis – pagrindinis herojus, sekantis riedutininkus, kurpiančius valdžios užgrobimo ir rasiškai grynos valstybės įkūrimo planą, dirba picų išnešiotoju, todėl žino visas miesto paskalas ir tuoj pat jas praneša policijai.
„Riedutininkai“ pradėti kurti po virtinės garsių nusikaltimų prieš Amerikos juodaodžius gyventojus, o režisierius R.Kingas per filmavimą prisiminė jaunystę aštuntajame dešimtmetyje, „kai narkotikai buvo pristatomi tiesiai į namus kartu su kokakola, o kurjeriams melstasi kaip šventiesiems“.
Miesto emblema. „Pekino dviratis“, rež. Wang Xiaoshuai, 2001 m.
Kinijos kino „šeštosios kartos“, kurios režisieriai atsisakė pirmtakų pamėgtų kostiuminių istorinių epų ir susitelkė į šiuolaikinės Kinijos problemas, manifestas.
„Pekino dviratis“, pagarbos duoklė Vittorio de Sicos „Dviračių vagims“, kurį Kinijoje uždraudė cenzūra, apeinant draudimą, buvo pasiųstas į Berlyno kino festivalį, kur gavo Žiuri prizą ir režisierių Wang Xiaoshuai, iki tol buvusį Kinijos valdininkų juoduosiuose sąrašuose, pavertė tarptautine žvaigžde.
Filmo užuomazga tokia: 16-metis Guej, ką tik atvykęs į Pekiną iš kaimo, įsidarbina kurjerių kompanijoje, kuri jam į kreditą duoda dviratį.
Kai jaunuolis jau beveik baigia mokėti už jį įmokas, dviratis pavagiamas ir perparduodamas. Pirkėjas pasirodo esąs studentas iš neturtingos šeimos, kuriam dviratis reikalingas dėl statuso (Wang Xiaoshuai jaunystės laikais dviratis buvo laikomas pasiturimo gyvenimo atributu ir kartu su laikrodžiu, radijo aparatu bei siuvamąja mašina priklausė Kinijos aukšto gyvenimo lygio standarto didžiajam ketvertui).
Tolesnė istorija galėjo virsti politine agitacija už klasių kovą, bet tapo humanizmo, draugystės ir atsakingo vartojimo himnu. Dviračiu galima ir pasidalyti, o atsakyti į klausimą, kas svarbiau šiuolaikiniame megapolyje – tikrasis kapitalas ar socialinis – negali net kinų režisieriai disidentai.
Psichoterapeutas. „Kaifas su pristatymu“ („Heigh Maintenance“), rež. Katja Blichfeld, Benas Sinclairas, 2016 m.
HBO serialas, kuriame nerūpestingas bevardis prekeivis dviračiu po Niujorką vežioja „žolę“, o kartu mezga sudėtingus santykius su savo užsakovais.
Jiems jis – ir prekybos agentas, ir psichoterapeutas – vienintelis žmogus, su kuriuo gali būti atviri (bent penkias minutes, kol atsiskaito).
Serialo kūrėjas aktorius ir režisierius B.Sinclairas taip apibūdino išskirtinę herojaus padėtį: „Vienintelis nepažįstamasis, kurį galite įsileisti į namus, – prekybos agentas, prekiaujantis vaistu nuo depresijos, tūnančios tamsiame jūsų gyvenimo kampe.“
Prekeivio klientai – vienišų miestiečių ir vadinamosios meninės bohemos pagrindiniai tipažai, o jų problemos – XXI a. didmiesčio gyventojų skaudulių mozaika: žeminantys santykiai, priklausomybė nuo socialinių tinklų, depresijos priepuoliai, nedarbas.
Šis serialas, kaip ir bet kuris kitas kūrinys apie miesto neurastenikus, neišvengia Woody Alleno įtakos. Ir W.Allenas, ir B.Sinclairas savo herojus įtaiso į idealią poziciją: jie yra ir įvykių dalyviai, ir stebėtojai. Tarsi Elvis Singeris iš W.Alleno „Anės Hol“ („Annie Hall“) būtų ne stendapo komikas, o picos išnešiotojas.
Parengė Eleonora Bačytė
