Pirmąjį šių metų sekmadienį LNK eteryje prasidėjo aštuntasis „Lietuvos balso“ sezonas. Talentingi vokalistai iš visos Lietuvos pradėjo kovą dėl sutarčių su kompanijomis „Elitaz Music“, „Universal Music“ bei 15 tūkst. eurų.
Kartu su Monika Liu dalyvius girs, kritikuos ir jų sugebėjimus tobulins dar trys atlikėjai: Donatas Montvydas, Monique ir Justinas Jarutis.
Dainininkės Monikos Liubinaitės, geriau žinomos Monikos Liu vardu, sceninė patirtis – didžiulė. Nuo trejų metų ji pradėjo lankyti baletą, sulaukusi penkerių ėmė groti smuiku, vėliau – pianinu.
Baigusi vidurinę mokyklą gimtojoje Klaipėdoje mergina ėmė studijuoti vokalą pas dainininką Stepą Janušką.
Būdama devyniolikos tapo Lietuvos džiazo vokalistų konkurso „Jazz Voices“ nugalėtoja ir atstovavo Lietuvai tarptautiniame konkurse Suomijoje. Netrukus gavo stipendiją studijuoti prestižiniame Berklio muzikos koledže Bostone.
Po kelerių metų dainininkė apsigyveno Londone, kur ėmė kurti ir atlikti skirtingų stilių muziką. Savo gyvenimą šiame mieste Monika Liu apibūdino kaip kontrastinį dušą: karšta – šalta.
Vieną dieną ji dirbdavo pardavėja, o kitą eidavo į Eltonui Johnui priklausančią studiją. Londone jai sekėsi vis geriau. Pagaliau jai nebereikėjo ieškoti papildomų darbų – koncertuodavo džiazo klubuose, šventėse.
„Lietuviškų dainų albumą „Melodija“ Anglijoje įrašinėjau su tokiais žmonėmis, su kuriais dirbti kažkada galėjau tik pasvajoti, – džiaugėsi atlikėja. – Reikėjo kokius penkerius metus sunkiai dirbti, kad patekčiau į muzikos garsenybių ratą, pelnyčiau jų pripažinimą, norą kartu kurti.
To kaina didelė. Nepatogus, klajokliškas gyvenimas, daug finansinio nestabilumo, bandymo prisidurti dirbant padavėja ar pardavėja.
Juk tuo metu tavo bendraamžiai Lietuvoje jau turi ir butus, ir mašinas. O į tave žiūri kaip į kvailelę: ką tu čia veiki, kodėl normaliai negyveni? Bet aš žinau, kad mano būties prasmė yra kūryba ir muzika.“
Devynerius metus praleidusi užsienyje Monika jau porą metų gyvena Vilniuje. Ji yra išleidusi du albumus, dėl koronaviruso pandemijos atidėtas trečio albumo įrašymas.
– „Lietuvos balso“ mokytoja esate antrą kartą. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo?
– Šį sezoną konkurso šūkis – „Netikėta“. Spalvingi dalyviai, buvę žinomų grupių nariai, šokiruojančios jų gyvenimo istorijos ir pasirodymai ne kartą privertė mus išsižioti.
Šiemet visi jautresni. Aš – taip pat. Kai pernai tekdavo atsisveikinti su dalyviais, neramiai miegodavau tris naktis iš eilės.
O dabar jau trečia savaitė jaudinuosi galvodama, kaip kiekvienas atlikėjas jaučiasi, ar tikrai mes buvome teisūs vertindami juos.
– Ar žmonės ramiai priima pralaimėjimą?
– Būna visaip. Nors tai ne „Vaikų balsas“, kartais sulaukiu piktų žinučių iš suaugusių dalyvių motinų.
Suprantu, kad mamos labai jaudinasi ir pyksta, kai mokytojai nepasirenka jų atžalų. Bet tai – konkursas, konkurencija didelė.
– Šie metai – išskirtiniai. Trūksta gyvo bendravimo su artimaisiais, draugais, sąstingis kultūrinėje veikloje. Kur semiatės pozityvumo?
– Šiuo metu kiekvienas susiduria su savais iššūkiais. Aš neblogai laikausi, stabtelėjimas man šiek tiek net patinka. Gal neramu dėl finansų. Bet aš neturiu šeimos, paskolų.
Labiausiai liūdžiu dėl to, kad šiuo metu Anglijoje turėjau įrašinėti dainų albumą.
Bet dabar stengiuosi daug kurti namuose, vėl ėmiau piešti. Galiu aštuonias valandas piešti be sustojimo.
Man tai – kaip meditacija, padedanti suvaldyti energiją, minčių srautą. Taip pat veriu karoliukus. Man patinka susitelkti į smulkius dalykus.
Per dieną nespėju nuveikti tiek, kiek norėčiau. Stengiuosi pasportuoti, išeiti į lauką, gerai maitintis, išsimiegoti.
– Iki koronaviruso pandemijos jūs kartą per savaitę lankydavotės pas psichologę. O dabar?
– Ir toliau su psichologe bendrauju kas savaitę. Tik dabar – nuotoliniu būdu. Kalbamės apie gyvenimą, muziką.
Jai pasakoju apie dalykus, kurių daugiau gal niekam negalėčiau atskleisti. Ji puikiai sudėlioja mano mintis, tada pati save geriau išgirstu.
Kalbamės apie paprasčiausius dalykus. Na, kad ir apie tai, kas įvyko per savaitę. Pavyzdžiui, papasakoju, kad vienos „Lietuvos balso“ dalyvės mama parašė piktą žinutę ir aš jau visą savaitę negaliu išmesti iš širdies skausmingų emocijų.
Psichologijos seansai man – tam tikra vidinė higiena. Mes jau kokius dvejus metus bendraujame.
Psichologo ieškojau tuo metu, kai galvoje buvo chaosas, slėgė meilės reikalai, buvo kilusios dvejonės dėl grįžimo į Lietuvą.
– Jūs domitės ir astrologija.
– Nėra taip, kad ja labai domėčiausi. Kai pabandžiau pasigilinti, supratau, kad tų sudėtingų teorinių vingrybių neįveiksiu.
Turiu draugę astrologę, kuri porą kartų per metus sudėlioja akcentus – kas dedasi mano, Vandenio, planetų viražuose, ko galiu tikėtis iš ateities.
Pavyzdžiui, ji man išprognozavo, kad turėsiu veiklos televizijoje.
Tai – tarsi žaidimas. Kažkuria savo dalimi tikiu, kažkuria netikiu. Kartais padeda nusiraminti galvojimas, kad dėl visko kaltas Mėnulis. (Juokiasi.)
Iš tiesų labiausiai kliaujuosi savo vidiniu balsu. Kartais vaikštau dvi valandas po mišką ir išgirstu atsakymą iš vidaus.
Kai vyksta svarbūs dalykai, būtinai turiu pabūti viena, gerai maitintis, sportuoti, pamiegoti ir keletą dienų skirti galvojimui.
– Žinau, kad negalite atsispirti gražiems karoliukams, net jei tenka jiems išleisti krūvą pinigų ir po to kurį laiką gyventi susiveržus diržą. Kiek karolių per pandemiją suvėrėte ir kur juos dedate? Gal tai taps verslu?
– Karoliukų vėrimas man yra intuityvus veiksmas. Jie labai gražūs ir brangūs, bet kol kas dar neprofesionaliai juos veriu.
Juos suveriu ant silikoninės vielos, po to užsuku mazgelius ir nudeginu. Jei savo vėrinius parduočiau ir jie sutrūktų, išsivertų, turėčiau bėdos – tektų grąžinti žmonėms pinigus.
Šiaip su verslu nedraugauju. Tuos karolius kaupiu, laikau sudėjusi specialioje lentynoje. Ateityje norėčiau surengti savo dirbinių ir piešinių parodą. Nors jei koncertų ilgai nebus, pritrūks pinigų, gal teks karolius parduoti.
Per pirmą karantiną vienu metu banko kortelėje buvo likę šeši eurai, nes ten, kur gyvenu, man pritrūko jaukumo ir nutariau įsigyti kelis naujus baldus. Išleidau visus pinigus.
– Esate žinomas žmogus. Ar gerbėjai jus vargina, ar labiau teikia džiaugsmą?
– Mano muzikos gerbėjai yra nuoširdūs. Tad jaučiu, kad mes tam tikroje plotmėje susikalbame. Tokiems gerbėjams atrašau socialiniuose tinkluose, padėkoju.
Žmonės, kurie pažįsta mane iš televizijos ekrano, neretai yra kitokie. Būna tokių, kurie rašo, kad norėtų su manimi permiegoti. Šituos ignoruoju.
Yra tokių, kurie, iš kažkur gavę mano telefono numerį, verkia į ragelį arba skambinėja naktį. Šitų žmonių bijau.
Gal daug kam atrodau ekspansyvi, tačiau nemėgstu be reikalo bendrauti. Daug kas skundžiasi, kad nekeliu ragelio, neatrašinėju į laiškus.
Kartais man sunku palaikyti ryšį, betikslis bendravimas mane vargina.
Turiu mažai draugų, bet jie yra patikrinti laiko. Televizijos įtaka dvejopa. Ji gali greitai išgarsinti, tačiau gali ir lengvai suformuoti iškreiptą nuomonę.
Filmavimo kameros negailestingos, o režisieriai medžiagą sumontuoja taip, kad reitingai būtų aukšti. Žiūrintys televizorių nežino, kokia esu iš tiesų.
– O kokie vėjai pučia meilės fronte?
– Geri. Šiaip jausmuose esu labai stabili. Turėjau santykius, kurie truko aštuonerius metus. Jie baigėsi, nepaisant visų skaudulių, mes išsaugojome draugystę ir pagarbą.
O šiaip yra kai kas tame fronte. Laikas parodys, kaip viskas klostysis.
Žinoma, pamąstau ir apie santuoką, ir apie vaikus. Bet astrologė sakė, kad iš planetų išsidėstymo kol kas nesimato vestuvių, o vaikų laukas – pilnas. Nežinau, kaip tai reikia suprasti. Bet prie altoriaus kol kas manęs niekas neveda.
– Kokia jūsų įprasta dienotvarkė?
– Esu tikra pelėda, kuri stengiasi virsti vyturiu ir dėl to labai kankinasi.
Kiekvieną vakarą bandau save įtikinti, kad kelsiuosi šeštą ryto, atliksiu kvėpavimo pratimus, lėtai pusryčiausiu.
Bet taip nenutinka, nes vakarais pas mane atskrenda mūzos ir todėl nemiegu iki vėlumos.
Man taip pat patinka vakaras, kai viskas nutyla, kai niekas nebeskambina, kai nieko nebereikia daryti.
Tačiau stengiuosi kuo anksčiau atsikelti, man svarbu, kad dienos pradžia būtų lėta. Dar nemėgstu pirmoje dienos pusėje vairuoti automobilio.
– Kaip sutikote didžiąsias metų šventes?
– Labai kukliai ir ramiai. Šventėme dviese su draugu, su kuriuo kartu gyvename. Apsiverkiau prie Kūčių stalo, nes negalėjau būti su artimaisiais. Bendravome vaizdo skambučiais.
Šiuos Naujuosius metus aš pirmą kartą sutikau taip, kaip svajojau daug metų, – prie stalo su vaišėmis ir televizoriumi.
Labai bijau viruso, laikausi visų nurodymų. Maistą užsisakinėju nuotoliniu būdu, dovanas pirkau internetu.
Vis dėlto tikiu, kad tai, kas dabar vyksta, ne šiaip sau.
Gal tikrai mes turėjome susidurti su šita situacija, kad įsigilintume į save, suprastume, kas yra svarbu.
Man atrodo, kad dabar vyksta kažkoks labai skaudus asmeninis persikrovimas, bet tikiu, kad viskas gerės, mes pereisime į šviesesnį laiką, tapsime stipresni. Šiuo laikotarpiu norisi palinkėti pozityvumo, meilės, kad ji taptų varomąja jėga gyventi.
