Lietuvos kūrėjų šešiolikos minučių trukmės juosta geriausiu animaciniu filmu buvo pripažinta tarptautiniuose Tiranos (Albanija), Džilongo (Australija), Salerno (Italija) kino festivaliuose.
Filmas, kurio premjera pernai kovą nuotoliniu būdu įvyko „Kino pavasaryje“, jau parodytas daugiau nei trisdešimtyje festivalių: Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Peru, Portugalijoje, Panamoje, Serbijoje ir kitose šalyse.
Neseniai juostą buvo galima pamatyti ir Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje, namų kino platformoje.
Pernai filmas buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
„Sniego pastogėje“ vaizduojama atšiauri žiema karo suniokotame mieste. Trisdešimtmetis Kostas gyvena apleistame bute kartu su būriu nepažįstamųjų.
Jis grumiasi ir dėl išgyvenimo, ir dėl truputėlio komforto niūrioje aplinkoje. Vieną naktį Kostas užsikuria židinį ir vos nesupleškina būsto. Kambario draugai ima jo nekęsti, todėl vyras priverstas susirasti kitą pastogę.
Siekiant sukurti iškreipto realizmo vaizdą, filmui buvo pasirinkta rotoskopija – animacijos technika, kai vaidina realūs žmonės, o ant nufilmuotos medžiagos vaizdą kuria animatoriai.
„Sniego pastogėje“ vaidino Justas Tertelis, Juozas Budraitis, Giedrius Kiela, Šarūnas Puidokas, Judita Urnikytė, Valerijus Jevsejevas.
„Filmas įdomiai siejasi su šiandiena – tušti miestai, nepasitikėjimas sutiktaisiais. Gal kažkas nuspėjama, o gal perspėjama, iki kur gali nusiristi kasdienybė ir pasaulinis susvetimėjimas“, – sakė J.Tertelis.
Klaipėdoje gimęs kino režisierius R.Nevecka piešia nuo vaikystės, dirba grafikos dizaineriu, iliustratoriumi, animatoriumi.
Jis 2014 metais baigė vaizdo režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kūrė vaidybinius trumpametražius filmus.
– Ar tikėjotės, kad jūsų pirmas animacinis filmas „Sniego pastogė“ bus taip palankiai įvertintas? – paklausiau R.Neveckos.
– Tokios sėkmės tikrai nesitikėjau ir nelabai mąsčiau apie apdovanojimus. Tik vyliausi, kad Lietuvoje filmą galėsiu parodyti didžiajame ekrane.
– 2014 metais pradėtame kurti filme tvyro baimė, vienišumas, susvetimėjimas, matyti ištuštėjusios miesto gatvės. Tai – tarsi koronaviruso pandemijos prognozė. Ar turėjote nuojautą dėl ateities?
– Neturėjau jokios išankstinės nuojautos dėl viruso siautėjimo, tikrai neįsivaizdavau, kad greitai įvyks tokie gyvenimo pokyčiai. Galima sakyti, kad viskas nutiko atsitiktinai, netyčia sutapo.
Idėją filmo scenarijui padiktavo įvykiai 2014-aisiais – Maidanas Ukrainoje ir Krymo aneksija.
Po tų įvykių Lietuvoje tapo nejauku. Mes ilgai buvome okupuoti ir terorizuojami didžiojo kaimyno. Todėl negalėjome žinoti, ar tai neišvirs į didesnį konfliktą.
Grįžo kažkokios vaikystės baimės. Tai įkvėpė mane sukurti istoriją apie susvetimėjusią pokarinę visuomenę ir tomis aplinkybėmis tvyrantį savanaudiškumą.
– Kokios žiūrovų reakcijos sulaukiate?
– Toks jausmas, kad šalys, kurios neseniai yra išgyvenusios konfliktus, karus, labiau jaučia tai, ką mato ekrane.
Juosta yra laimėjusi prizus Albanijoje, Serbijoje. To regiono žiūrovai filmą sutiko palankiai.
Keistas kitas dalykas. Nors filmą įkvėpė įvykiai Ukrainoje, ukrainiečiai jo nepamėgo. Sunku pasakyti, kodėl.
„Sniego pastogę“ siuntėme į kelis Ukrainoje vykusius kino festivalius, bet filmas nesuspindėjo.
– Kuriant „Sniego pastogę“ sunkiau buvo sukurti ryškų vaizdą ar įtikinamai perteikti jausmus ir nuotaiką?
– Su fonų dailininku Gediminu Skyriumi ilgai ieškojome vizualinių sprendimų. Daug dėmesio skyrėme garsui, muzikiniam takeliui, aktorių vaidybai. Buvo daromi įvairūs testai, bandymai.
„Išdegusios“, tuščios žmonių akys atsirado tarsi netyčia. Pieši personažą ir pastebi, kad tų akių nereikia pagal temą, pagal siužetą ir pagal jausmą.
– Kiek laiko užtruko animacijos kūrimas?
– Su pertraukomis piešėme apie dvejus metus.
– Animacija yra tarsi vaidybinių ir dokumentinių filmų mažoji sesė. Ji lyg nustumta į šoną ir kartais nelabai įvertinama.
– Animacinių filmų yra mažiau, nes mažiau kūrėjų. Kartu ir konkurencija mažesnė.
Negaliu pasakyti, kad gauti finansavimą animaciniam filmui yra sunkiau. Gal net priešingai, nes kūrėjų nedaug.
Nesutikčiau, kad animaciniai filmai nėra vertinami, ypač kai jie trumpi. Didžiausius įvertinimus tokie filmai gauna festivaliuose.
– Kaip jums sekasi karantino sąlygomis? Ar užsidarymas netrukdo dirbti?
– Karantinas man netrukdo. Kaip tik dabar baigiame naują animacinį filmą „Mora Mora“, kurį režisuojame kartu su dainininke Jurga Šeduikyte.
Kūrybinė komanda beveik ta pati, kuri buvo „Sniego pastogėje“. Iki karantino visi dirbome studijoje, po to izoliavomės po vieną. Animaciją įmanoma kurti ir vienumoje, sėdint prie kompiuterio.
Laisvalaikiu pradėjau piešti iliustracijų ciklą apie tai, kaip namuose atrodo filmavimo komandos kasdienybė.
Bičiulis Simonas Jončys sukūrė muzikinį takelį.
Taip prieš kelis mėnesius atsirado trumpas komiškas animacinis filmas „Film Crew in Quarantine“.
Jame parodžiau, kaip kino komanda – nuo režisierių ir asistentų iki operatorių bei apšvietėjų – gyvena karantino sąlygomis.
– Ar galvojate apie naujus projektus?
– Judame į priekį, nėra ko laukti, ypač su animacija. Šiuo metu tikimės Lietuvos kino centro finansavimo trumpam animaciniam filmui „Žvejybos uostas“ apie 10-ojo dešimtmečio Klaipėdą.
– Koks esate kūryboje – spontaniškas ar disciplinuotas žmogus, kuris kasdien nustatytą valandą sėda dirbti?
– Labiau spontaniškas. Nemoku dirbti pagal nurodytas valandas. Kūrybinių minčių man kyla, kai vaikštau po miestą, važinėju dviračiu.
Grįžęs jas užrašau. Po to vėl kurį laiką galiu nieko nedaryti, kol kas nors vaizduotėje iškyla.
Mane disciplina žudo. Bet kai būtinai reikia prisėsti dirbti, nesispardau.
Kita vertus, tuomet jau būnu beveik visas mintis susidėliojęs reikiama tvarka, belieka viską surašyti ant lapo.
