Režisierė K.Milašiūtė nebijo skaudžių temų

Filme „Laukais“ nėra pasakojama apie realų įvykį, bet personažai primena mane, mano sesę ir mamą“, – prisipažino kino režisierė Kamilė Milašiūtė (31 m.), jautriai vaizduojanti dramatiškus motinų ir vaikų santykius.

K. Milašiūtės vaidybinis filmas „Laukais“ buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
K. Milašiūtės vaidybinis filmas „Laukais“ buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
Filme „Laukais“ dukrai (Indrė Patakauskaitė) sunku matyti, kaip jos motina (Nelė Savičenko) kenčia savo draugo fizinį ir psichologinį smurtą.
Filme „Laukais“ dukrai (Indrė Patakauskaitė) sunku matyti, kaip jos motina (Nelė Savičenko) kenčia savo draugo fizinį ir psichologinį smurtą.
K. Milašiūtės vaidybinis filmas „Laukais“ buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
K. Milašiūtės vaidybinis filmas „Laukais“ buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
K. Milašiūtės vaidybinis filmas „Laukais“ buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
K. Milašiūtės vaidybinis filmas „Laukais“ buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.
Pagal tikrus įvykius suskurtame filme „Motinos diena“ įsiamžino paaugliai iš Vilniaus jaunimo centro „Mes“.
Pagal tikrus įvykius suskurtame filme „Motinos diena“ įsiamžino paaugliai iš Vilniaus jaunimo centro „Mes“.
K.Milašiūtė: „Režisūra į mano gyvenimą atėjo, galima sakyti, atsitiktinai.“
K.Milašiūtė: „Režisūra į mano gyvenimą atėjo, galima sakyti, atsitiktinai.“
K.Milašiūtė: „Režisūra į mano gyvenimą atėjo, galima sakyti, atsitiktinai.“
K.Milašiūtė: „Režisūra į mano gyvenimą atėjo, galima sakyti, atsitiktinai.“
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Feb 5, 2021, 6:30 AM, atnaujinta Jun 11, 2021, 6:30 PM

Kino kūrėjos nuopelnų skrynioje – Sidabrinis gervės kiaušinis už geriausią metų studentišką juostą („Nacionalinės premijos laureatų vaikai“) ir Sidabrinė gervė už filmą „Motinos diena“.

Neseniai vykusiame Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje nuotoliniu būdu buvo pristatytas 2019 metais sukurtas jos vaidybinis filmas „Laukais“, pernai nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui.

Filmo, kurio premjera įvyko tarptautiniame Teljuraido festivalyje, pasakojama apie motinos ir dviejų suaugusių dukterų santykius.

Tarp moterų, kurios sodyboje leidžia paskutinį metų savaitgalį, įsiplieskia konfliktas.

Dukterys norėtų, kad motina paliktų niekam tikusį, tingų, smurtaujantį gyvenimo draugą ir daugiau dėmesio skirtų joms. Tačiau moteris tam nesiryžta, nes bijo likti viena.

– Kas įkvėpė filmo „Laukais“ siužetą?

– Kurdama visus savo filmus rėmiausi asmeninėmis patirtimis, taip pat stebiu šalia esančių moterų santykius. Man įdomus silpnumo ir stiprybės konfliktas moteryje – kai ji labai stipri kūryboje ir darbuose, o jos savivertė būna silpna ir pažeidžiama.

Filme „Laukais“ nėra pasakojama apie realų įvykį, bet personažai primena mane, mano sesę ir mamą.

– Juostoje „Motinos diena“ pasakojate apie šešiolikmetį Nerką, kuris su draugais vagia gėles, kad galėtų padovanoti mamoms Motinos dieną. Tačiau Nerkos mama yra dingusi, ji prarado teises į vaiko globą. Tikėdamas, kad mama nekalta, paauglys ryžtasi ją surasti. Paaiškėja, kad Nerkos mama pradėjo naują gyvenimo etapą ir nebenori grįžti namo.

Žinau, kad juosta paremta tikrais įvykiais.

– Vilniaus atvirame jaunimo centre „Mes“, įsikūrusiame stoties rajone, mes su scenariste Tekle Kavtaradze ilgai dirbome su paaugliais.

Dalis centrą lankančių jaunuolių buvo iš socialinės rizikos šeimų. Jie pasakojo savo istorijas. Taip gimė filmas. Tai buvo tarsi socialinis eksperimentas, kuriame įsiamžino tie patys paaugliai.

– Kas buvo sunkiausia filmuojant tokius jaunuolius?

– Filmavimo dieną neatvyko paauglys, kurį buvome išsirinkę pagrindiniam vaidmeniui. Jis pasakė, kad turi kitų planų. Teko keisti pagrindinį aktorių.

Su pagrindiniu aktoriumi Roku ėjome atsiimti Sidabrinės gervės.

Filmas „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ irgi labai dramatiškas. Daug pasiekusios moters, Nacionalinės premijos laureatės gyvenime yra tamsių duobių, jos vaikai dėl to stipriai išgyvena.

– Filmo scenarijų parašė M.Kavtaradzė. Buvau bebaigianti magistro studijas, tad pamaniau, kad tas siužetas yra aktualus.

Filme Ieva ir jos brolis Kasparas negali patekti į namus. Jų mama užsirakino iš vidaus, į skambučius neatsako, į beldimą nereaguoja.

Atvyksta vyriausia sesuo Dovilė, tampa aišku, kad teks laukti ir tikėtis, kad mamai viskas gerai.

Man su seserimi ir broliu dėl įvairių priežasčių yra tekę laukti už durų.

– Jūsų mama – kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, tėtis Juozas Milašius – avangardinio džiazo kūrėjas, brolis Mantvydas Leonas Pranulis ir sesuo Juta Pranulytė – taip pat kompozitoriai ir muzikos atlikėjai. Augote apsupta muzikos, bet pasirinkote kino pasaulį.

– Baigiau dešimtmetę muzikos mokyklą, obojaus ir fortepijono klases. Tačiau nesvajojau apie muzikės kelią. Baigiamuosius egzaminus išlaikiau dešimtukais, bet po to niekada nenorėjau jokio instrumento į rankas imti.

Ilgą laiką man buvo artima matematika, iki dvyliktos klasės mąsčiau apie ekonomikos studijas.

Režisūra į gyvenimą atėjo, galima sakyti, atsitiktinai. Apie kiną nieko nežinojau, bet išgirdusi apie stojamuosius egzaminus nutariau išbandyti laimę.

Dvyliktoje klasėje lankiau vaidybą Mažojoje teatro akademijoje. Ten sekėsi, bandžiau kurti mėgėjiškus filmukus.

Vakare prieš stojamuosius peržiūrėjau austrų režisieriaus Michaelio Haneke filmus, kad žinočiau ne tik apie populiarią Holivudo produkciją.

Bet kai manęs paklausė, kur atsirado kinas, pasakiau, kad Amerikoje. Turiu būti dėkinga žmonėms, kurie nepaisė, kad man trūksta išprusimo, ir įžvelgė gebėjimus.

Per stojamuosius egzaminus teko atlikti ir provokuojančių užduočių.

Pavyzdžiui, režisierius Ignas Miškinis vaidino musę, o man reikėjo vaidinti vorą, kuris tą musę ėda.

Į paskutinį egzaminų turą pavėlavau. Sukūriau istoriją, kad mano broliui kažkas atsitiko.

Komisija manęs laukė dvi valandas – nežinau, ar jie patikėjo mano sukurta istorija. Greičiausiai ne, bet egzaminą laikyti leido.

– Savo kūrybinę veiklą dabar turite derinti su motinyste.

– Su vyru Laurynu Bareiša, kuris taip pat yra kino režisierius, auginame metų ir keturių mėnesių sūnų Juozapą.

Viską suderinti nėra lengva, juolab kad turiu įkūrusi ir kino mokyklą.

Bet aš žinojau, kad noriu turėti vaikų, todėl teko susidėlioti prioritetus: kiek laiko skirti vaikui, kiek kūrybai.

– Neretai aktorių ir režisierių vaikai auga filmavimo aikštelėse ar scenos užkulisiuose. Ar teko sūnų vežtis į darbus?

– Kol kas su vyru dalinamės vaiko priežiūra, per daug jo niekur netampome.

Vyras vasarą filmavo ilgametražį filmą, kuris ekranus turėtų pasiekti kitais metais. Keliose scenose ir Juozapas turėjo galimybę įsiamžinti.

Gali būti, kad ateityje vaikui teks apsilankyti filmavimo aikštelėse. Kita vertus, jose labai smagu.

– O kaip pandemija pakeitė jūsų gyvenimą?

– Darbai klostosi neblogai. Tiesiog daugiau laiko praleidžiu namie. Bet tame atrandu kažkokią ramybę. Žinoma, trūksta buvimo bendruomenėje.

– Pastebėjau, kad retai naudojatės feisbuko paskyra.

– Nelabai mėgstu viešintis socialiniuose tinkluose – tik tiek, kiek tai susiję su darbu. Kitu atveju aš turbūt dar mažiau jais naudočiausi.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.