Praėjusį šeštadienį M.Repšys dalyvavo specialioje laidoje, skirtoje emocinės paramos tarnybos Jaunimo linijos 30-mečiui.
Kasmet šios linijos savanoriai sulaukia per 20 tūkstančių skambučių. Į juos kreipiasi žmonės, bandantys įveikti dvasines krizes ir susigrąžinti gyvenimo prasmę.
Statistika byloja, kad 2000–2014 metais Lietuva pirmavo Europoje pagal savižudybių skaičių (30–33 atvejai 100 tūkstančių gyventojų).
M.Repšys niekada neieškojo pagalbos Jaunimo linijoje, tačiau teigė, kad savanorių darbas yra prasmingas: „Jie aukojasi ir aukoja savo laiką, kad padėtų išgyvenantiems dvasines kančias, yra išgelbėję ne vieną gyvybę.“
Nuo paauglystės aktyviai sportuojantis, tvirtas vyras ilgai nežinojo, kad serga sunkia psichikos liga.
Jis kūrė vaidmenis, žarstydavo sąmojus prieš filmavimo kameras, nestokojo energijos ir netausojo savęs. Kol vieną dieną atsidūrė ligoninėje.
„Bipolinis sutrikimas – klastinga liga. Yra dvi jos fazės – maniakinė ir depresinė, – pasakojo M.Repšys. – Maniakinėje, pakilimo, fazėje žmogus yra labai aktyvus – kuria planus, visur aktyviai dalyvauja. O depresinėje fazėje gali ir nusižudyti.
Niekas nuo to nėra apsaugotas – nei prezidentas, nei aktorius, nei laidų vedėjas.
Man buvo šokas, kad guliu psichiatrijos ligoninėje. Tačiau ligos prispaustas aš pažinau save.“
Auksinio scenos kryžiaus už geriausią antraplanį vaidmenį (2011 m. „Išvarymas“), dviejų Sidabrinių gervių už geriausią vyro vaidmenį (2012 m. „Dešimt priežasčių“ ir 2017 m. „Šventasis“) laimėtojas galėtų būti apdovanotas ir už drąsą atsiverti.
Marius maždaug prieš trejus metus prabilo apie tai, kad serga bipoliniu sutrikimu.
2018-aisiais pasirodė jo ir verslo konsultanto teisininko Karolio Petrylos knyga „Šokis su tamsa“ su asmeninėmis istorijomis.
2019 metais dienos šviesą išvydo M.Repšio autobiografinė knyga „Heraklis Nr.4“, kurioje aktorius atvirai ir drąsiai pasakoja apie savo gyvenimą nuo ankstyvos vaikystės ir patirtus dvasinius išgyvenimus.
– Kas jūsų gyvenime pasikeitė nuo tos akimirkos, kai apie tai ryžotės prabilti viešai? Ar daug žmonių kreipėsi į jus patarimų, pagalbos? – paklausiau M.Repšio.
– Pirmiausia man pasidarė lengviau gyventi. Manau, kad visuomenės požiūris į psichikos ligas po truputį keičiasi.
Taip, sulaukiu laiškų. Ne į visus atsakau, bet padedu kiek galiu.
Nesu psichiatras – negaliu išgydyti. Galiu tik šiek tiek patarti, kai kur nukreipti. Bet ištraukti iš duobės negaliu.
Kartą prie manęs priėjo viena pagyvenusi moteris, padavė voką. Nežinojau, kad ten įdėta 100 ar 50 eurų.
Ji prašė, kad paskambinčiau į Ameriką jos artimai giminaitei ir įkalbėčiau gultis į ligoninę.
Bet, kaip minėjau, ne visada galiu įvykdyti žmonių įgeidžius, nes esu paprastas žmogus. Voke buvusius pinigus paaukojau labdarai.
– Ar kam nors padėjote atsikratyti minčių apie savižudybę? Kaip reaguojate, kai žmogus parašo, kad rengiasi žudytis?
– Žinoma, kad reaguoju. Esu vieną merginą nuo tilto nutraukęs. Ji jau ruošėsi šokti, spėjau pačiupti. Esu važiavęs gelbėti draugo.
Bet šiaip tai nėra mano misija. Yra nemokamos Jaunimo linija, Vaikų linija.
Ten dirba profesionalai ir apmokyti savanoriai. Jie žino, ką ir kaip sakyti. Aš to nežinau.
Viliuosi, kad perskaitę mano knygą žmonės pasijunta nesantys vieni, kad daug psichikos ligomis sergančių žmonių išsikapsto ir gali laimingai bei kokybiškai gyventi.
Taip pat tikiu, kad mano knyga atveria akis sergančiųjų aplinkos žmonėms, leidžia geriau suprasti, kaip jie jaučiasi, kada reikia pagalbos.
Esu skaitęs tokį anekdotą. Kalbasi dvi seserys. Viena sako: „Gyvenimas toks gražus, o tu sergi depresija.“ Antra atsako: „Pasaulyje tiek daug oro, o tu sergi astma.“
– Ar žmonės į Jaunimo liniją skambina dėl to, neranda užuovėjos ir paramos tarp artimųjų ir draugų?
– Gali būti, kad artimieji nesuvokia bėdos masto, nesupranta, kas žmogui darosi galvoje, viduje.
Jie mano, kad žmogus apsimetinėja arba kad tokia jo būsena savaime praeis.
Neretai artimieji mąsto lengvabūdiškai. Kartais atsipeikėja, kai būna per vėlu, o tada ieško kaltų.
Manau, visiems reikėtų būti atviresniems. Kita vertus, labai gerai, kad yra pagalbos linijos, tarsi greitoji pagalba.
– Kai kurie žmonės vengia viešai kalbėti apie savo psichikos ligą, nes bijo likti nesuprasti. Ar jūs nesibaiminote, kad atvirumas gali pakenkti?
– Kai ryžausi viešai kalbėti, nebuvo baisu. Gal dabar ir būtų šiek tiek baisiau.
Tada jaučiau pareigą kalbėti, nenorėjau nieko slėpti, maniau, kad ir pačiam bus lengviau.
Ir ką čia slėpti? Juk kartais, kai dėl ligos įkrisdavau į dvasinę duobę ar kai atsidūriau ligoninėje, spektakliai buvo atšaukiami, visi klausinėjo, kas nutiko.
Kai numečiau daug svorio, visi irgi pradėjo klausinėti, kas nutiko.
Vėliau gal ir atsirado šioks toks nerimas, kaip bus su darbais, bet nieko blogo nenutiko.
– Depresijos laikotarpiu jums turėjo būti sunku vaidinti scenoje.
– Sukaupus valią ir sukandus dantis reikėjo kaip nors dirbti. Kol nebuvau susipažinęs su liga, maniau, jog taip yra dėl to, kad profesija (nors ir mylima) pradeda pabosti.
– Ar dėl savo ligos esate turėjęs problemų darbe?
– Buvo tokių atvejų. Prieš kelerius metus teatro trupė su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliu vyko gastrolių į Gdanską.
Pastatė dekoracijas, bilietai buvo išparduoti. Na, o aš prisiviriau košės ir atsidūriau reanimacioje.
Kai atsipeikėjau, mane apėmė siaubas. Suvokiau, kiek pinigų prarado teatras, kiek žiūrovų nepamatė spektaklio.
Bet esu labai dėkingas teatro vadovybei, režisieriams, kurie suprato ir palaikė mane.
– Kaip jūsų gyvenimą paveikė pandemija?
– Nemalonus dalykas, bet nematau čia nieko siaubingo.
Juk niekas neverčia eiti į karą, nėra bado, lauke netvyro gyvybei grėsminga radiacija. Reikia šiek tiek pakentėti.
Neseniai skaičiau knygą „Aušvico tatuiruotojas“. Ten yra toks epizodas.
Pagrindinis herojus Leilas Sokolovas, perėjęs koncentracijos stovyklos siaubą, grįžo namo, sukūrė šeimą. O po kiek laiko buvo pasiųstas į kalėjimą.
Jis daiktus krovėsi visas švytėdamas. Kai sūnus paklausė, kodėl jis toks laimingas, vyras pasakė, kad blogiau nei Aušvice tikrai būti nebegali.
Pandemijos laiką siūlau naudoti prasmingai. Galima skaityti knygas, žiūrėti filmus, sportuoti arba tiesiog ilsėtis. Tai puikus metas pabūti su savimi.
Aš iš esmės gyvenu taip, kaip anksčiau. Gal tik su vaikais – devynerių metų Greta ir penkerių Juliumi – praleidžiu daugiau laiko.
Stengiuosi kasdien po pusantros valandos vaikščioti. Tik pikta, kad pastaruoju metu šaligatviai nenuvalyti.
Mūsų Naujamiesčio rajone, Skroblų gatvėje, gyvena daug aklųjų, kurie iš viso negali išeiti iš namų.
Jei pėsčiųjų dalį dengia sniegas, jie praranda orientaciją.
Neseniai per langą pamačiau, kaip žmogus su neregio lazdele kieme suka ratus apie tą pačią mašiną.
Nubėgau, pagelbėjau. Pasirodo, jis nežinojo, kaip grįžti namo.
– Kokia dabar jūsų savijauta?
– Liga kontroliuojama. Laikausi disciplinos. Darau tai, ką liepia gydytojas, vartoju vaistus, einu laiku miegoti. Užsiimu kvėpavimo praktikomis. Tai mane prieš miegą atpalaiduoja.
Atsisakiau trankios, triukšmingos muzikos. Perėjau prie baroko, klasikos, subtilios elektronikos.
Kai kurie žmonės į gydytojų nurodymus vartoti vaistus žiūri skeptiškai, bet toks požiūris neteisingas.
Ar trumparegiui reikia nešioti akinius? Jei juos nešiosi, matysi normaliai. Jei būsi skeptikas ir tvirtinsi, kad nereikia jokių akinių, prarasi gyvenimo kokybę.
Su psichikos ligomis – tas pat. Gali jas kontroliuoti medikamentais, dvasinėmis praktikomis ir be reikalo nesikankinti.
– Kaip pasikeitė artimųjų požiūris, kai perskaitė autobiografinę knygą?
– Gal labiausiai pasikeitė žmonos Vaidos požiūris. Ji pradėjo manęs gailėtis.
Kurį laiką su manimi elgėsi taip, tarsi būčiau trečias vaikas.
Prašiau, kad taip nesielgtų. Nesijaučiu labai sergantis, nereikia manęs popinti, aš bandysiu kovoti, bandysiu išsikapstyti.
Šiuo metu gyvenu gana ramiai, subalansuotai – be nuopuolių ir pakilimų.
Jei pajuntu, kad nuotaika krinta ar – atvirkščiai – kyla noras kalnus versti, pasitikrinu žmonos dėka.
Sakau Vaidai, kad yra taip ir taip, o tada paklausiu, ar, jos nuomone, tai normalu, ar į akis per daug nekrinta mano elgesys.
Jei jaučiu, kad smelkiasi pakilimas ar apatija, tiesiog kantriai pralaukiu tą laiką. Viską reikia pralaukti. Bėdos amžinai nesitęsia, jos vienaip ar kitaip išsisprendžia.
– Kas jums buvo sunkiau – susitaikyti su liga ir priimti save tokį, koks esate, ar prisipažinti aplinkiniams ir laukti jų reakcijos?
– Nei viena, nei kita nebuvo labai sudėtinga. Kai nustatė ligą, man netgi palengvėjo.
Supratau, kodėl su manimi visa tai vyksta, pasitikėjau medikais, kurie mane ištraukė iš tos duobės.
– Ar esate praktikuojantis tikintysis?
– Taip, esu tikintis. Kunigas Algirdas Toliatas nepraktikuojantį tikintįjį yra palyginęs su sportininku, kuris tikina, kad sportuoja, bet sporto salėje nesilanko.
Manau, kad praktikuojantis tikintysis turi eiti į bendruomenę, kur žmonės yra tokių pat pažiūrų. Tai stiprina tikėjimą, skatina tobulėti ne tik kokioje nors veikloje, bet ir dvasiniame kelyje. O tai, man atrodo, labai svarbu.
Aš į bažnyčią tai vaikštau, tai nevaikštau. Bet niekas netrukdo namuose skaityti Šventąjį Raštą, melstis.
– Esate užsiminęs, kad rašote dar vieną knygą.
– Dabar padariau pertrauką. Tiesiog pavargau rašyti. Dar negaliu pasakyti, ar knyga kada nors išvys dienos šviesą.
Bet tai tikrai nebus knygos „Heraklis Nr.4“ tęsinys. Rašau grožinį kūrinį, kurio siužetas nėra susijęs su mano liga ir gyvenimo istorija.
