Sagos apie mafiozų Korleonių šeimą finalą „Krikštatėvis III“ prieš tris dešimtmečius publika priėmė šaltokai, žiniasklaida sukritikavo. Dabar režisierius F.F.Coppola permontavo filmą ir pavadino jį „Krikštatėvis, epilogas: Maiklo Korleonės mirtis“ („The Godfather Coda: The Death of Michael Corleone“).
„Šiai versijai aš sukūriau naują pradžią ir pabaigą, taip pat sukeičiau vietomis kai kurias scenas, kadrus ir muzikinius intarpus.
Po šių pokyčių filmas tampa tinkamesniu „Krikštatėvio“ ir „Krikštatėvio II“ epilogu“, – paaiškino pokyčius režisierius. Jo žodžius citavo interneto naujienų svetainė „Deadline“.
Kokių pokyčių padarė F.F.Coppola ir kaip jie paveikė filmo suvokimą?
„Done Korleone, man reikia jūsų pagalbos.“ „Lukas Brazis miega su žuvimis.“ „Mes pateiksime jam pasiūlymą, kurio jis negalės atsisakyti.“
FTB agentai, spyriais į užpakalį išvaryti iš Konės ir Karlo vestuvių. Nukirsta arklio galva Holivudo prodiuserio lovoje. Kulkų kruša, po neaprėpiamu žydru dangumi suvarpanti Sonio Korleonės kūną. Apelsinai, liūdnai byrantys ant kalėdinio Niujorko grindinio, kol Vito Korleonės kūnas šlampa ant automobilio dangčio.
Pistoletas, paslėptas restorano unitazo bakelyje ir laukiantis policijos kapitono bei vieno per plačiai užsiplėšusio mafiozo mirties valandos.
Tarantela per vestuves, pagal visas tradicijas iškeltas Sicilijos kaimelyje Korleonėje, ir naujai iškepta žmona, išlekianti į orą iš vyro priešų susprogdinto automobilio.
Fredis, iki isterijos apsvaigęs nuo kokaino Las Vegaso kazino arba su abejingu siaubu akyse išplaukiantis žvejoti su jaunesniojo brolio asmens sargybiniu. Vitas, dar visiškai nepanašus į Marloną Brando, o štai į Robertą De Niro – net labai, traukiantis į savo pirmąjį nusikalstamą darbelį.
Pagaliau Maiklas – tai naivus, per idealizmo protrūkį pareiškiantis šeimai apie planus eiti į Antrojo pasaulinio karo frontą, tai drebantis iš susijaudinimo prieš pirmąją žmogžudystę taikos metu, tai jau su pragarišku šalčiu akyse krikštijantis dukterėčią, kol jo žmonės metodiškai žudo kitų Niujorko mafiozų šeimų donus.
Nesvarbu, ar gerai prisimenate F.F.Coppolos „Krikštatėvį“ ir „Krikštatėvį II“, bet kokias dvi dešimtis scenų, frazių, veidų iš šių neabejotinų šedevrų akimirksniu prisimins kiekvienas, kuris juos matė.
O kaip „Krikštatėvis III“? Praėjus 16 metų po originalios dilogijos pasirodžiusį tęsinį kritikai išpeikė už stilistinį senamadiškumą ir 19-metės režisieriaus dukters Sofios, persikūnijusios į vieną pagrindinių herojų, keistą vaidybą. (1991 m. S.Coppola už šį vaidmenį gavo dvi antipremijas Auksines avietes.)
O svarbiausia, jog filmą be entuziazmo sutiko žiūrovai, kuriems tuo metu jau norėjosi, kad aktualios gangsterių dramos primintų ne plataus užmojo, operinio patoso persmelktus F.F.Coppolos retroepus, o greičiau energingus, aritmiškus ir haliucinogeninius Martino Scorsese „Gerus vyrukus“ („Goodfellas“). Bet ar jie buvo teisūs?
Kaip galima iš visko spręsti, F.F.Coppola mano, kad nelabai. Antraip kam jam reikėjo po 30 metų grįžti prie tos nepakankamai įvertintos juostos, padaryti pakeitimų (užbėgant už akių – daugiausia kosmetinių, iš esmės nekeičiančių nei siužeto, nei pagrindinių temų bei motyvų) ir pasiūlyti žiūrovams pažvelgti į ją nauju žvilgsniu, paraginti auditoriją iš naujo įvertinti filmą.
Kaip atsiliepia kino apžvalgininkai, F.F.Coppola buvo teisus – atnaujintas ir „Krikštatėviu, epilogu: Maiklo Korleonės mirtimi“ pervadintas „Krikštatėvis III“ išties atrodo kaip šedevras.
Visiškai galimas dalykas, kad jis paprasčiausiai visada toks buvo.
Pagrindinė fabula liko ta pati. Penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius, kai plėtojosi originalios dilogijos veiksmas, trečiajame filme pakeitė aštuntojo dešimtmečio pabaiga.
Šešiasdešimtmečio slenkstį peržengęs Maiklas Korleonė (akt. Alas Pacino), panašiai kaip jo tėvas pirmojo filmo pačioje pradžioje, girdi sakramentinius žodžius: „Done Korleone, man reikia jūsų pagalbos.“
Vatikano iždą kuruojančiam arkivyskupui Gildėjui (akt. Donalas Donnelly) reikia 600 milijonų dolerių, kad nuslėptų Bažnyčios pinigų iššvaistymą.
Maiklas, jau seniai įteisinęs šeimos verslą ir nutolęs nuo nusikaltimų, sutinka padėti ir perveda pinigus mainais už nepaprastai pelningos Vatikano kompanijos, valdančios nekilnojamąjį turtą visame pasaulyje, kontrolę.
Beje, jis dar nežino, kaip stipriai Katalikų bažnyčios viršūnes yra pažabojusi Italijos mafija, kuri, savaime suprantama, pasistengs Korleonę išspirti.
Tuo metu Niujorke Maiklo nesantuokinio sūnėno Vinsento (akt. Andy Garcia) neapdairūs veiksmai sukels naują gaujų karą. Du lygiagretūs konfliktai galiausiai susilies į vieną ir pasieks kruviną, žiaurią kulminaciją per Maiklo sūnaus Antonio debiutą operos scenoje.
Režisierius trečiajame „Krikštatėvyje“ kai ką pakeitė. Filmas sutrumpėjo šešiomis minutėmis.
Iš dalies – dėl beveik nepastebimų trijų dešimčių scenų patrumpinimų sekunde ar pusantros. Beveik visais atvejais režisierius išsaugo dialogus, o kerpa ištęstas vietas ir pauzes, iš esmės išpumpuodamas iš tų epizodų oro perteklių.
Taip „Epilogas“ įgauna griežtesnį ritmą ir tampa kur kas klaustrofobiškesniu ir net maniakiškesniu filmu nei juostos originali versija.
Dar pastebimesnis ir juostos suvokimui reikšmingesnis F.F.Coppolos įsikišimas į filmo pradžią – „Krikštatėvis III“ pradedamas ilga, niūraus iškilmingumo kupina scena, kai Maiklui įteikiamas Romos popiežiaus specialusis apdovanojimas, o „Epiloge“ tos scenos apskritai nėra: dabar filmas prasideda minėtu Korleonės dialogu su arkivyskupu. Šis pakeitimas gerokai keičia akcentus: gaudamas Vatikano ordiną mintimis Maiklas buvo praeityje – niekaip negalėjo atsikratyti kaltės jausmo dėl Fredžio nužudymo.
„Epilogas“ nuo pat pradžių jam kelia naujas problemas, kreipia į sudėtingą ateitį, kad tas pats kaltės jausmas jam gerokai smarkiau smogtų jau naujų mafijos karų įkarštyje.
Tie karai, kaip ir machinacijos su Vatikanu, naujojoje versijoje yra aiškesni ir dramatiškesni.
Ir, ko gero, pagrindinis F.F.Coppolos pakeitimas – finaliniai kadrai, kurie dabar paradoksiškai prieštarauja naujam „Krikštatėvio III“ pavadinimui.
Kitaip nei originalioje versijoje, Maiklo Korleonės mirties žiūrovas neišvys: F.F.Coppola palieka savo herojų gyvą, visiškai vieną, slegiamą nepakeliamų nuodėmių, kurios jam ir jo šeimai turėjo baisių padarinių.
Režisieriaus logika suprantama ir poetiška – kartais ilgai gyventi būna kur kas blogiau nei staiga mirti (šia prasme „Epilogas“ gražiai rimuojasi su 2019-ųjų M.Scorsese „Airiu“), ypač jei žmogų kamuoja sunkūs, neišdildomi prisiminimai.
Toks trumpas, skaudus, vos poros kadrų ir vienos A.Pacino veido išraiškos finalas kur kas tinkamesnis po groteskiškos, operiškai perkrautos kulminacijos bei kruvinos atomazgos ir tampa idealia, kaip pasakyta pavadinime, koda (koda – muzikos kūrinio pabaiga, baigiamoji dalis).
„Krikštatėvis“ kaip trilogija pagaliau, po trijų dešimtmečių, sulaukė deramo finalo – tokio, kad vienu režisieriaus minties krustelėjimu praneštų: jokio katarsio nebus, tik nesiliaujantis bukas skausmas. Mafija nemirtinga – ir jai tik blogiau.
Parengė Matilda Aleksandravičė
