Aktorius K.Macijauskas ilgą laiką geriau buvo žinomas tik uostamiesčio teatro lankytojams. Tačiau kai jis ketverius metus filmavosi televizijos seriale „Naisių vasara“, kur sukūrė pagrindinio veikėjo Pijaus tėvo Algimanto vaidmenį, gerbėjų ratas padidėjo.
Prieš keletą metų aktorius ir režisierius nėrė į naujas gelmes – neseniai pasirodė jo parašyta knyga „Debesų žuvys“, baigiama ir dar viena.
„Naisių vasara“ nebuvo pirmasis serialas, kuriame vaidino K.Macijauskas.
Vyresniosios kartos žiūrovai dar pamena jo vaidmenis daugiaserijiniuose televizijos filmuose „Čia mūsų namai“ ar „Vilius Karalius“.
„Visuomet įdomu išbandyti save kitoje sferoje, – pasakojo K.Macijauskas. – Darbas prieš filmavimo kamerą skiriasi nuo vaidybos scenoje – tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu, gyvenimo paįvairinimu.
Algimantas „Naisių vasaroje“ – labai doras žmogus, sūnaus patarėjas, visuomet stengiasi padėti Naisių bendruomenės žmonėms. Vaidinti teigiamą herojų nėra labai įdomu, todėl tardamasis su režisieriumi Raimundu Banioniu stengiausi savo herojų padaryti spalvingesnį.
Didžiausias malonumas dirbant serialuose – pats darbo procesas, susitikimai su kitų teatrų ar kino aktoriais.“
Klaipėdos dramos teatre jis dirba nuo 1980 metų. Čia vaidinti pradėjo baigęs tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus.
Tai buvo pirmasis specialiai šiam teatrui parengtas aktorių kursas, kuriam vadovavo režisierius Povilas Gaidys (1937–2021).Iš šešiolikos tąkart diplomus gavusių šio kurso aktorių aštuonis dar galima pamatyti teatro scenoje. 2015-aisiais K.Macijauskas už antraplanį vaidmenį spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ pelnė Auksinį scenos kryžių.
Vien vaidybos jam buvo per maža – uostamiesčio scenoje K.Macijauskas pastatė apie penkiolika spektaklių.
Pilnose žiūrovų salėse buvo rodomi Igno Šeiniaus „Kuprelis“, Žemaitės „Trys mylimos“, Vinco Krėvės „Raganius“, „Alisa Stebuklų šalyje“ ir daugiau spektaklių vaikams. Iš pradžių režisierius P.Gaidys gal ir nebuvo pernelyg patenkintas, kad kažkas veržiasi į jo erdves, tačiau aktoriui netrukdė, padėdavo patarimais.
Šiuo metu teatro repertuare įrašyti du spektakliai, kuriuose vaidmenis sukūrė K.Macijauskas, – tai Vasilijus Ignatjevas P.Gaidžio režisuotame spektaklyje pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę „Elzės žemė“ ir Prūsijos vyriausiasis ministras Hardenbergas Gyčio Padegimo spektaklyje pagal Arvydo Juozaičio pjesę „Karalienė Luizė“.
Į pastarąjį spektaklį bilietai išgraibstomi bematant.
Tai, kad K.Macijauskas parašė ir išleido knygą, daugeliui buvo netikėta.
„Iš pradžių netgi nemaniau, kad tai suguls į knygą. Užfiksuodavau prisiminimus, nuojautas, impresijas.
Kai ką įkėliau į savo paskyrą feisbuke. Perskaitę žmonės laukdavo naujų tekstų, ragino rašyti toliau.
Taip ir užkibau. O paskui prasidėjo karantinas, darbų sumažėjo, išsiliedavau rašydamas“, – pasakojo aktorius.
Knyga „Debesų žuvys“ – dviejų dalių. Pirmoji – prisiminimai iš vaikystės, antroji – vaizdai, mintys, impresijos, trumpos istorijos, kurios sukosi autoriaus galvoje ir vis nedavė ramybės.
„Norėjosi tuos vaizdus pagauti, sustabdyti, pagavus išlieti tekstais baltame popieriaus lape, pasidalinti su visais, kad nenuplauktų, neišnyktų nepalikę jokio pėdsako, tarsi įsikibus į vaivorykštę užlipti į dangų. Bent jau ant klėties stogo.
Daug kur pajausite melancholiją ir ilgesį, nes bandžiau į pasaulį pažvelgti romantiko, svajotojo akimis“, – sakė knygos autorius.
Jau beveik baigta antroji knyga – visiškai kitokia. Jos veiksmas vyksta taigoje Permės srityje. „1993 metais čia, Sordino kaime, su draugu praleidome keturis mėnesius. Tai buvo sunkūs laukinio kapitalizmo laikai – mums pasiūlė darbą: iš vietinių supirkinėti grybus, – prisiminė aktorius ir režisierius. – Supirkinėdavome voveraites, jas sūdydavome ir perduodavome užsakovams. O šie siųsdavo taigos gėrybes į Vokietiją, Lietuvą.
Per tuos keturis mėnesius atsidūrę visiškai kitokiame pasaulyje patyrėme daugybę nuotykių, sutikome įdomių žmonių, kurie pasakodavo apie savo gyvenimą taigoje, svajojo apie kitokią ateitį.
Į tas vietas buvo ištremta nemažai lietuvių. Vieną jų buvau sutikęs.
Gerai, kad tuomet rašiau dienoraštį, dabar tie užrašai labai padeda.
Išliko kažkiek skaidrėse užfiksuotų to meto vaizdų, reikės prašyti fotografų, kad perkeltų juos į nuotraukas.“
Kol kas viskas – jo kompiuteryje. K.Macijauskas nuolat vis ką nors pakoreguoja, praplečia, prideda naujų tekstų.
