Dar neseniai aktorė A.de Armas į pirmuosius žiniasklaidos puslapius patekdavo kaip Holivudo žvaigždės Beno Afflecko (49 m.) mylimoji. Jų jausmai liepsnojo 10 mėnesių. Pora išsiskyrė šių metų sausį.
Maždaug po pusmečio B.Affleckas grįžo pas savo buvusią draugę Jennifer Lopez (52 m.), o A.de Armas teigia, kad jos širdis kol kas laisva.
Dabar kino mėgėjai A.de Armas domisi dėl kitos priežasties – aptarinėjamas jos vaidmuo 25-ame bondiados filme, kuriame agentą 007 penktą kartą įkūnijo Danielis Craigas (53 m.).
– Kaip apibūdintumėte D.Craigą? – žurnalistai paklausė A.de Armas.
– Jis – labai mielas ir linksmas.
– Tačiau ekrane atrodo veikiau griežtas ir kietas.
– Anksčiau ir aš taip maniau. Be to, jis man atrodydavo pernelyg santūrus. Manydavau – nieko nuostabaus, juk jis yra britas.
Kokia staigmena manęs laukė, kai susipažinome! Tiesa, jo humoras – sausas. Nepaisant to, jis – nuostabus pašnekovas ir partneris filmavimo aikštelėje.
Danielis labai daug dirba. O svarbiausia – jis visiškai nesusireikšminęs, į kitus nežvelgia iš aukšto. Su juo labai lengva bendrauti.
– Dešimtmečius Džeimso Bondo merginos pirmiausia buvo stipraus vyro gražus priedėlis. Koks jūsų personažas?
– Vaidinau intelektualią ir gražią moterį. Kuriant personažą abu šie bruožai buvo svarbūs.
Žinoma, filmai apie Džeimsą Bondą paklūsta tam tikroms nuostatoms. Bet laikai keičiasi.
Ankstesniuose filmuose buvo iš anksto aišku, kad Džeimso Bondo merginos tam tikru metu pasitrauks iš veiksmo.
Bet filme „Mirtis palauks“ taip nėra. Čia moterys – lygiavertės agento 007 partnerės. Jos nėra ponios, laukiančios didžiojo gelbėtojo. Man toks siužetas atrodo daug įdomesnis.
– Ar realiame gyvenime jus reikėjo kada nors gelbėti?
– Ne. Užaugau Kuboje, kur mergaitės greitai suauga ir išsiugdo sveiką požiūrį į gyvenimą.
Mano gimtinėje gyvenimas nėra lengvas – daug žmonių skursta ir yra priversti kovoti už būvį. Ten gyvenimas kitoks negu Europoje ar JAV.
Tačiau kubiečiai – dosnūs ir mokantys džiaugtis gyvenimu. Jie nėra linkę skųstis ir aimanuoti.
Kuboje žmonės vertina bendravimą, dalijasi maistu. Ten vyrauja kitoks požiūris į pasaulį. Aš visada pabrėžiu, kad esu kubietė.
– Ar yra prisiminimų, kurie itin giliai įsirėžė į atmintį?
– O, taip. Užaugau nedideliame uostamiestyje netoli Havanos. Mano maloniausias laisvalaikio užsiėmimas buvo vaikščioti basomis po paplūdimį per keistas uolas.
Dar labai ryškiai prisimenu savo senelę, nors ji mirė, kai buvau dar maža. Ji gamindavo daug maisto visai mūsų šeimai. Kokių tik patiekalų nesugalvodavo!
Turėjau tikrai puikią šeimą ir nuostabią vaikystę.
– Jau keleri metai gyvenate Los Andžele. Kokį įspūdį susidarėte apie šį miestą?
– Prisipažinsiu – pirmi dveji metai buvo labai sunkūs. Ir dabar dar nesu pripratusi prie šio miesto. Jis – pernelyg didelis. Visi skuba, lekia, neturi laiko vienas kitam.
Be to, visi bendrauja labai paviršutiniškai. Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tikisi atsakymo: „Puikiai! O kaip tau?“
Niekam netopteli mintis pasakyti: „Iš tikrųjų jaučiuosi labai prastai.“ Tokio atsakymo niekas nelaukia.
Niekada nenorėjau bendrauti ir elgtis taip formaliai. Galbūt todėl, kad esu kilusi iš Kubos, kur žmonės nuoširdesni.
Los Andžele pernelyg daug žmonių, kurie apsimeta ne tuo, kuo yra iš tiesų. Manau, kad šis miestas – tik laikina mano gyvenamoji vieta.
– Ar yra Kubos savitumų, kuriuos išsaugojote Los Andžele?
– Labai malonu gaminti maistą savo draugams. Man tai labai svarbu. Mėgstu dalytis maistu.
Taip pat patinka gyventi atviromis durimis. Man būtina, kad namuose pūstų skersvėjis. Tada jaučiuosi gerai. Tai būdinga beveik visiems kubiečiams.
Dar labai patinka vaikščioti basai. Be batų einu ir pasivaikščioti, ir apsipirkti.
– Bet tai nėra higieniška.
– Žinoma. Kartais užminu ant išmatų ar akmens. Bet tai nesvarbu. Tai – tarsi priminimas, kad gyvenimo kelias ne visada toks lygus, kokio trokšti.
Norėdamas pasiekti savo tikslą tiesiog eini pirmyn.
– Kokių dar turite pomėgių?
– Dievinu jūrą ir dėl to Tailande išmokau nardyti. Gavau pasiūlymą nardyti naktį. Tai buvo beprotiškiausias poelgis, kuriam kada nors esu pasiryžusi.
Nardžiau su žibintuvėliu ir aiškiai mačiau žuvis. Jaučiausi kaip animaciniame filme „Žuviukas Nemo“.
Nardymas suteikia ir tokių išskirtinių pojūčių, kad gali pulti į paniką. Bet tuomet negalima per greitai kilti viršų.
Yra du būdai kilti į viršų – visą laiką šaukiant „A-a-a-a-a!“ arba ramiai kvėpuojant.
Beje, taip žmonės elgiasi ir susidūrę su kitais gyvenimo iššūkiais – arba šaukia, arba ramiai kvėpuoja.
– Ar, be D.Craigo, yra aktorius, kuris jums atėmė žadą?
– Christopheris Plummeris, su kuriuo filmavausi detektyvinėje juostoje „Ištraukti peiliai“ („Knives Out“).
– Tada jam buvo beveik 90 metų. Šių metų pradžioje jis mirė.
– Jį visuomet prisiminsiu. Tai buvo nuostabus vyras. Jis man pasakojo apie Marilyn Monroe. Tylėjau ir tik klausiausi.
Iš to vyro sklido gera energija.
Parengė Ona Kacėnaitė
