Režisierius M.Bruggeris puikiai pažįsta Šiaurės Korėją. 2009 metais jis sukūrė dokumentinį filmą „Raudonoji koplyčia“.
Apsimetęs komedijos trupės vadybininku, danas Šiaurės Korėjoje surengė ne vieną provokaciją, kurios atskleidė tikrąjį šios uždariausios pasaulio valstybės veidą.
Buvęs restorano šefas Ulrichas Løvenskjoldas Larsenas (45 m.), nedirbantis dėl lėtinės kasos ligos ir gyvenantis iš pašalpų, susižavėjęs tėvynainio filmu, parašė jam laišką su siūlymu tęsti darbą, kuris dar labiau atskleistų Šiaurės Korėjos tikrovę.
Vyrai ryžosi provokacijai. Apsimetęs Šiaurės Korėjos režimo šalininku, U.Løvenskjoldas Larsenas įstojo į draugystės su šia šalimi asociaciją.
Įgijęs šios asociacijos vadovybės pasitikėjimą, vyras kartu su keliais jos nariais keliavo į Pchenjaną, kur viską filmavo slapta kamera.
Netrukus danas susidraugavo su šios asociacijos prezidentu Ispanijos verslininku Alejandro Cao de Benósu (47 m.), turinčiu glaudžių ryšių su režimu. A.Cao de Benósas paprašė Ulricho rasti žmogų, kuris sutiktų investuoti į Šiaurės Korėją.
Taip filme atsirado verslininkas Jimas Latrache-Qvortrupas (50 m.), apsimetęs, kad ketina investuoti. J.Latrache-Qvortrupas – anksčiau už prekybą narkotikais teistas ir aštuonerius metus kalėjime praleidęs vyras mielai ryžosi pavojingai avantiūrai.
Kopenhagos universitete psichologiją studijavęs J.Latrache-Qvortrupas teigė, kad žengti šį žingsnį jį pastūmėjo smalsumas ir adrenalino poreikis.
U.Løvenskjoldas Larsenas ir J.Latrache-Qvortrupas nukeliavo į Šiaurės Korėją, prabangiame slaptame bunkeryje susitiko su aukštais šios šalies pareigūnais ir sutarė Ugandoje statyti ginklų ir narkotikų fabriką.
Susitikime, kurį U.Løvenskjoldas Larsenas ir J.Latrache-Qvortrupas filmavo slapta kamera, danai pažadėjo už 5 milijonus dolerių nupirkti Ugandai priklausančią salą, joje pastatyti prabangų viešbutį, o po juo įrengti slaptą ginklų ir narkotikų fabriką.
Šiaurės Korėjos pareigūnai J.Latrache-Qvortrupą supažindino su Jordanijos kontrabandininku Hishamu al-Dasouqi, plukdančiu naftą į Šiaurės Korėją.
H.al-Dasouqi pažadėjo surasti darbininkų, kurie statys viešbutį ir fabriką.
Už tai J.Latrache-Qvortrupas pažadėjo sumokėti už jo tiekiamą naftą Šiaurės Korėjai.
Korėjiečius ir H.al-Dasouqi ilgai už nosies vedžiojęs J.Latrache-Qvortrupas pagaliau pasitraukė iš žaidimo. U.Løvenskjoldas Larsenas pranešė Draugystės su Šiaurės Korėja asociacijos prezidentui A.Cao de Benøsui, kad visa tai tebuvo provokacija, o visi pokalbiai ir susitikimai nufilmuoti slapta kamera.
Ši istorija truko 10 metų. Beje, U.Løvenskjoldas Larsenas apie šią savo veiklą neprasitarė net žmonai.
Ji apie kuriamą filmą sužinojo likus mėnesiu iki premjeros. „Tu – idiotas“, – tepratarė ji vyrui, išgirdusi naujieną.
J.Latrache-Qvortrupo žmona apie vyro dalyvavimą kuriant filmą žinojo ir jį palaikė.
Po juostos premjeros abu vyrai Danijoje tapo įžymybėmis. Neseniai jie lankėsi festivalyje „Nepatogus kinas“ ir kalbėjosi su „TV antena“.
Filmo herojai labai skirtingi tiek savo išvaizda, tiek temperamentu. Ulrichas – kuklus, į akis nekrintantis, kalbantis ramiu balsu.
Jimas – jo priešingybė. Jis – išskirtinės išvaizdos, barzdotas, besikvatojantis taip skardžiai, kad atrodo, dreba sienos.
Daugybėje festivalių parodytas filmas sulaukė puikių įvertinimų.
Tiesa, Kanadoje laukė kuriozas. Ten vykstančio festivalio rengėjai iš pradžių filmą atmetė dėl esą neįtikinamos aktorių vaidybos. Kai režisierius paaiškino, kad tai – ne vaidybinis filmas, kanadiečiai neteko žado.
Neseniai pasibaigusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ „Šnipas Šiaurės Korėjoje“ buvo išrinktas žiūroviškiausiu filmu.
– Ar tikėjotės, kad vis labiau praskleisdami Šiaurės Korėjos uždangą, išplėtosite tokio lygio žvalgybinę operaciją?
Jimas: Filmas prasidėjo nuo Ulricho noro parodyti, kad Draugystės su Šiaurės Korėja asociacija nėra tai, kuo apsimeta. Į filmą daug kas netilpo. Jeigu būtume parodę visą slapta filmuotą medžiagą, filmas būtų begalinis.
Ulrichas: Aš niekada pernelyg nesidomėjau politika. Nesu komunizmo gerbėjas, bet nesu ir dešinysis.
Ar mėgau trilerius apie slaptuosius agentus? Manau, kiekvieno berniuko svajonė – tapti Džeimsu Bondu. Bet dabar žinau, kad šiandieniame pasaulyje tokio veikėjo misija – ne šaudyti į žmones ir vairuoti galingus automobilius.
Niekada neįsivaizdavau, kad Šiaurės Korėjoje man bus įteikti dokumentai ginklams pirkti.
– Ar lengva buvo vaidinti?
Ulrichas: Aš 95 procentais buvau savimi. Mes negalėjome labai daug vaidinti, nes nebūtume galėję prisiminti visų melų, kuriuos sukūrėme.
Jimas: Man padėjo nusikaltėlio praeitis, nes jau tada buvau įpratęs gyventi dvigubą gyvenimą, kai vienoks būni su šeima, o kitoks su savo kolegomis.
Tiesą sakant, labai bijojome būti demaskuoti ir sučiupti. Sena kinų patarlė byloja – jei meluoji apie save, privalai turėti labai gerą atmintį. Aš tokios neturiu.
– Ulrichas į filmavimus įsitraukė nuo pat pradžios, o Jimas – daug vėliau. Kaip tai įvyko?
Ulrichas: Aš jau maždaug septynerius metus filmavausi, kai į projektą įsitraukė Jimas. Alejandro reikėjo investuotojo. Negalėjau jam pristatyti investuotojo po dviejų savaičių, tai būtų buvę įtartina. „Ieškojau“ jo trejus metus.
Jimas susipažino su režisieriumi, jie pasikeitė telefono numeriais. Režisierius Jimo paklausė, ar jis norėtų tapti filmo dalimi. Prieš tai filmo kūrėjai buvo suradę kažkokį kitą žmogų. Bet kai jam pasakė, kur reiks filmuotis, jis atsisakė.
Jimas: Gavęs pasiūlymą, paklausiau režisieriaus, kada turėčiau pradėti. Jis atsakė, kad rytoj turiu išskristi.
Su Ulrichu anksčiau nebuvome pažįstami. Gerdami kavą per 45 minutes sukūrėme priedangos istoriją.
Patiems korėjiečiams buvo visiškai nesvarbu, kas yra tas investuotojas. Jiems tiesiog reikėjo garantijos, kad tas žmogus gali atseikėti daug pinigų.
Įsitraukti į šį procesą buvo paprasta todėl, kad Ulrichas su korėjiečiais dirbo jau septynerius metus, jie labai juo pasitikėjo. Todėl jiems niekada nekilo jokių klausimų. Mes korėjiečiams niekada nepervedėme jokių pinigų. Žinoma, jie visada tikėjo, kad pinigai bus.
Korėjiečiai patys labai daug pinigų sumokėjo už mūsų keliones. Tai rodė, kaip stipriai Šiaurės Korėjos elitas pasitiki Ulrichu ir melu.
– Jimai, jūs paklaustas apie savo įmonę, akimirksniu sugalvojote jos pavadinimą. O kai buvo nutarta ginklų ir narkotikų gamyklą statyti Ugandoje, greitai suradote salą, kurią žadėjote nupirkti. Korėjiečiai niekada nepatikrino, ar tokia įmonė egzistuoja, ar egzistuoja žmogus tokia pavarde?
Jimas: Šiaurės Korėjos pareigūnai nieko netikrino. Dėl sugalvoto kompanijos pavadinimo nesibaiminau.
Tikinau, kad ji jungia daug mažų kompanijų, todėl pagrindinės įmonės pavadinimo internete gali ir nebūti.
Salą aptikau internete. Visi buvo sužavėti šia idėja. Korėjiečiams pasakiau, kad nepradėsiu nieko daryti, kol Ugandos vyriausybė nesutiks parduoti salos.
– Filme rodoma, kaip jūs susitariate su Ugandos valdžia. Ji žada iš salos iškeldinti gyventojus, kuriems meluojama, kad ketinate statyti ligoninę. Koks likimas vėliau ištiko tuos žmones?
Jimas: Mes nenusipirkome salos, gyventojai joje liko. Jie būtų buvę iškeldinti, jei būtų pervesti pinigai.
Šiuo epizodu norėjome parodyti, kokie procesai vyksta Afrikoje kiekvieną dieną.
Iš pradžių nieko nežinojome apie gyventojus. Juos pamatėme, kai valtimi atplaukėme į salą.
Pasitikęs salos valdytojas pasakė: „Čia yra pora šimtų žmonių.“ Kai virš salos pakilome sraigtasparniu, pamatėme, kad ten yra pora tūkstančių žmonių.
Nors buvome tik filmo herojai, jautėmės labai blogai, kad tie žmonės yra nesaugūs, kad jiems meluojama. Buvo sunku kartu su vietiniais gyventojais bažnyčioje melstis už tai, kad saloje esą bus pastatyta ligoninė.
Bet kažkur pasaulyje yra kitas Jimas ar Ulrichas, kurie iš tikrųjų perka tokias salas, gyventojai yra priversti palikti namus, griūva jų likimai.
– Filme – daug pavojingų situacijų. Kvapą gniaužia kadrai, kuriuose Ulrichas, po drabužiais prisikišęs mikrofonų susitiko su Alejandro, o šis ima demonstruoti, kaip veikia elektroninių prietaisų paieškos detektorius.
Nukreiptas į Ulrichą jis sucypsėjo. Tačiau jūs nesutrikote ir ramiai paaiškinote, kad garsą skleidžia automobilio rakteliai. Ar buvo baisu?
Ulrichas: Daug kartų buvome patekę į pavojingas situacijas, bet šis epizodas buvo vienas pavojingiausių. Aš dar bandžiau ranka uždengti prie krūtinės esantį mikrofoną, kad detektorius jo neaptiktų. Gelbėjo tai, kad tame kambaryje buvo daug elektroninių prietaisų.
Jimas: Dramatiškiausia situacija buvo, kai Šiaurės Korėjoje reikėjo leistis į tamsų rūsį, nežinant, kas mūsų laukia.
Į sudėtingą situaciją buvome patekę ir Ugandos oro uoste. Maniau, kad ten nebus jokios apsaugos, tad palikau įjungtą mikrofoną. Tačiau prieš lipant į lėktuvą mus nuvedė į vieną kambarį, kuriame turėjo patikrinti.
Mikrofonas buvo prisegtas prie krūtinės, aš sugebėjau niekam nematant ištraukti laidelį. Bet einant pro apsaugą vis tiek pasigirdo signalas. Kai paklausė, kas pypsi, pasakiau, kad tai mano telefono įkroviklis.
– Ar parepetuodavote, kaip elgsitės tam tikrose situacijose?
Jimas: Su Ulrichu privačiai bendrauti pradėjome tik po filmo. Mes abu žinojome, kad kiekvienas rankose laikome kito gyvybę, todėl labai atsakingai į tai žiūrėjome. Abu gerai žinojome, ką reikia daryti, abu turėjome savo vaidmenis. Nereikėjo jokių repeticijų.
Ulrichas: Alejandro aiškindavo, kaip viskas turėtų vykti Šiaurės Korėjoje. Bet viskas vykdavo kitaip.
Korėjiečiai mus vedžiojo po prekybos centrus, kavines, o to neturėjo būti.
Vieno iš mus lydinčių asmenų paklausiau, kodėl visa tai vyksta, juk atvykome dėl reikalų. Tada jie pradėjo tvarkyti reikalus.
Kadangi korėjiečiai manė, kad Jimas jiems duos mažiausiai 50 milijonų eurų, su juo elgėsi kaip su karaliumi, vaišino geriausiuose restoranuose.
Jis netgi gavo ženklelį su Šiaurės Korėjos vadų atvaizdais. O tai reiškia, kad esi priimtas į elitinę bendruomenę.
Aš tuo metu mačiau baisesnę šalies pusę, žmones, kurie neturi maisto. Kartą po prabangios vakarienės restorane eidamas pro virtuvę, mačiau darbuotojus, valgančius likučius iš svečių lėkščių.
– Žiūrėdama jūsų filmą prisiminiau amerikietį studentą Otto Warmbierą, kuris 2016 metais Šiaurės Korėjoje buvo nuteistas už tai, kad viešbučio koridoriuje nuplėšė politinį plakatą. Jam skyrė 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Po 17 mėnesių vaikinas buvo parskraidintas į Ameriką komos būsenos ir netrukus mirė.
Jums mažiausias neapgalvotas žingsnis būtų kainavęs gyvybę.
Ulrichas: Kai žmonės manęs klausia, kaip atrodo Šiaurės Korėja, sakau, kad tai reikia pamatyti savo akimis.
Bet netrukus priduriu, kad niekada ten nevyktų, nes viena klaida gali kainuoti gyvybę.
Filmo prodiuseriui pranešiau savo šeimos narių telefonų numerius – tam atvejui, jei man kas nors atsitiktų. Prieš vydamas į Šiaurės Korėją iš savo telefono ištrindavau visą informaciją – nuotraukas, telefono numerius. Juk mobilusis telefonas galėjo būti bet kada paimtas.
Ypač budriam tekdavo būti su Alejandro.
Jis Šiaurės Korėjoje – labai įtakingas. Norėdamas pademonstruoti savo galią, ne vieną nekaltą žmogų yra įkišęs už grotų.
Pirmą kartą Šiaurės Korėjoje viešėjau dvi savaites. Gyvenau turistų viešbutyje.
Vieną dieną išėjau pasivaikščioti ir netrukus prie manęs priėjo kareivis sakydamas: „O, jūs irgi einate pasivaikščioti? Pasivaikščiokime kartu.“
Jis nukreipdavo maršrutą tam tikra linkme. Ten neturi jokios pasirinkimo laisvės nei kaip turistas, nei kaip pilietis.
Viešbutyje pusryčiai būdavo nuo 7 iki 9 valandos. Bet visada reikėdavo ateiti anksčiau, nes jei baigdavosi maistas, jo daugiau neatnešdavo.
Jie visada siūlydavo ryžių su kažkokia mėsa. Paklausęs sužinojau, kad tai – karvės plaučių mėsa. Daugiau to patiekalo valgyti nebegalėjau.
– Kaip jautėtės paskutinį kartą nuotoliniu būdu kalbėdamasis su Alejandro?
Ulrichas: Naktį prieš pokalbį blogai miegojau, jaudinausi. Melavau Alejandro maždaug aštuonerius metus.
Jis mane laikė draugu. Viena vertus, buvo sunku atskleisti visas kortas.
Kita vertus, norėjau, kad Alejandro pamatytų savo nekenčiamiausią režisierių, kuris jau buvo sukūręs vieną filmą apie Šiaurės Korėją.
Manau, kad Alejandro iš pradžių nesuprato kas vyksta.
Jis manė, kad Kopenhagoje skaitau paskaitą apie Šiaurės Korėją, o jis turėjo prisijungti nuotoliniu būdu kaip asociacijos prezidentas.
Tada ekrane pasirodė režisierius. Alejandro viską suprato, sustabdė skambutį, per dvidešimt minučių aš buvau pašalintas iš visų paskyrų, susijusių su Šiaurės Korėjos palaikymo grupe.
Pirmas žmogus, kuris man parašė, buvo Jimas. Jis paklausė, koks jausmas vėl būti laisvu žmogumi.
Tą akimirką man tarsi dvidešimt kilogramų nukrito nuo pečių.
Bet kartu apėmė keistas jausmas. Juk projektą filmavome 10 metų. Atėjo didelis palengvėjimas, bet sugrįžti į save nelengva.
– Kaip susiklostė neigiamų herojų likimai?
Jimas: Alejandro nesėdi kalėjime, iš jo tik paimtas pasas.
Turiu nuomonę, kodėl daug žmonių nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tokiu atveju Ispanijos ir Danijos žvalgybos tarnybos atrodytų labai blogai – juk mes išsiaiškinome tokius dalykus, kurių jie neišsiaiškino, nors tai buvo po nosimi.
Juodais darbais užsiima ir Danijoje esantys žmonės iš Šiaurės Korėjos, apsimetantys kelionių agentais, ir Šiaurės Korėjos ambasados darbuotojai, sudarinėjantys milžiniškus ginklų sandėrius.
Jei korėjiečiai sužinotų, ką Alejandro pasakė žiniasklaidai, greičiausiai nutrauktų su juo visus ryšius.
Jis tikino, jog visą laiką žinojo, kad yra filmuojamas, bet manė, kad tai bus dalis kažkokio kitokio projekto.
Ulrichas: Kyla klausimas, kas nutiko Šiaurės Korėjos žmonėms, su kuriais bendravome.
Tarp jų nebuvo nekaltų. Jie visi buvo aukšto rango žvalgybos pareigūnai.
– Kaip jūsų artimieji reagavo išvydę šį filmą?
Jimas: Žmonai jį parodžiau prieš pat premjerą. Ir pats tada jį žiūrėjau pirmą kartą.
Įsitaisiau šiek tiek toliau nuo žmonos ir stebėjau jos reakciją. Kai kuriuos epizodus ji stebėjo tarsi sustingusi ir nekvėpuodama.
Tada supratau, kokį didžiulį poveikį daro filmas. Parodėme pasauliui, kaip veikia Šiaurės Korėja ir vadinamieji jos draugai, kaip veikia sistema apeidama Jungtinių Tautų sankcijas.
Mes parodėme, kaip lengva įsigyti mirtinų ginklų ir juos paskirstyti visiems Vakarų pasaulio priešams.
Toje atsiskyrėlių karalystėje yra izoliuoti 23 milijonai gyventojų. Jiems nuo gimimo kalama, kad pasaulis už Šiaurės Korėjos ribų yra blogas, kad jie turi liaupsinti juos prižiūrinčius lyderius.
Ulrichas: Mano žmona ir vaikai dalyvavo filmo premjeroje. Sausakimšoje salėje žmonės buvo nustėrę.
– Kaip dabar klostosi jūsų gyvenimas?
Ulrichas: Mano gyvenimas absoliučiai pasikeitė. Dabar kiekviena diena yra susijusi su šiuo filmu.
Filmuojuosi įvairiose Danijos programose. Artimiausiu metu vyksiu į Norvegiją, kur filmuosiuosi projekte apie buvusius šnipus.
Su padėjėju rašau knygą apie šią istoriją. Tikiuosi, kad dar šiais metais ji bus išleista. Kiekvieną dieną manęs kas nors klausinėja apie šią istoriją.
Kai filmas pasieks Jungtines Valstijas, veiklos bus dar daugiau.
Jimas: Netrukus pasirodys ir mano knyga. Ji pasakos apie visą mano gyvenimą – nuo paauglystės iki dabar. Bus keli skyriai ir apie Šiaurės Korėją.
Filmavausi keliuose televizijos serialuose. Netrukus Danijos nacionalinėje televizijoje turėsiu savo laidą, vyksime į Juodkalniją, gilinsimės į tenykščių nusikaltėlių pasaulį. Nuolat dalinu interviu, diskutuoju su politikais.
Turiu masažo klinikų tinklą, dabar jį valdo mano žmona.
Mano gyvenimo žirklės – nuo pataisos namų iki milijoninio verslo.
