Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje Ch.Bronsonas buvo populiariausias aktorius pasaulyje. Būtent pasaulyje – Europoje ir Azijoje jis buvo nepralenkiamas, o Amerikoje kino filmų platintojų pripažintas ketvirtąja žvaigžde po Roberto Redfordo, Barbros Streisand ir Alo Pacino.
Truputį kukliau, bet vis dėlto – net vidutiniams filmams, kuriuose jis vaidino, buvo garantuota sėkmė.
Rusų kilmės prancūzų aktorė Marina Vladi knygoje „Vladimiras, arba Nutrūkęs skrydis“, išleistoje ir lietuviškai, prisiminė jų susitikimą Miunchene.
Ch.Bronsonas buvo vienas mėgstamiausių jos vyro – rusų aktoriaus, poeto, bardo – Vladimiro Vysockio aktorių.
Kai Miuncheno gatvėje išvydo Ch.Bronsoną, kurio naujausio filmo afišomis tuo metu buvo nuklijuota visa Europa, puolė prie jo sakyti komplimentų. Bet Charlesas tik mostelėjo ranka ir tingiai, pavargusiu balsu nutraukė: „Palikite mane ramybėje. Dinkit iš čia.“ Apsisuko ant kulno ir nužingsniavo į viešbutį.
Istorija nelabai graži, tačiau Ch.Bronsoną galima suprasti – tokių gerbėjų kasdien prie jo prieidavo dešimtys. O jis buvo tiesiog skausmingai uždaras žmogus.
Kaip galima spręsti iš žurnalisto, kino kritiko Rogerio Eberto straipsnio (jis ėmė interviu iš aktoriaus 8-ojo dešimtmečio viduryje), Ch.Bronsonas buvo tarsi apsitvėręs nematoma siena – ne tik įlįsti į jo sielą, bet netgi prie jos priartėti, suprasti, kas jis per žmogus, žurnalistas nesugebėjo. Tad ką jau kalbėti apie aktoriaus gerbėjus iš gatvės.
„Jis ne specialiai taip elgiasi, – samprotavo R.Ebertas. – Tiesiog jis tokios prigimties.“
Dabar Ch.Bronsono šlovė turbūt kiek priblėsusi. Jį puikiai prisimena vyresnės kartos žmonės, tačiau daugeliui 35-mečių reikia priminti, kas jis ir koks populiarus buvo. O pateikus internetui užklausą „Charles Bronson“, be kita ko, išmetama informacija apie garsų britų nusikaltėlį ir kalinį Michaelą Petersoną, savotiškai kultinį personažą, kuris 9-ajame dešimtmetyje pasirinko Charleso Bronsono slapyvardį būtent aktoriaus garbei.
Pagal tautybę Ch.Bronsonas – lietuvis. Teisingiau, jo motina buvo grynakraujė lietuvė, o tėvas kilęs iš Lietuvos ir Lenkijos totorių. Tačiau jie susitiko ne Vilniaus apylinkėse, o šachtininkų miestelyje Pensilvanijoje: motina gimė emigrantų šeimoje, o tėvas Valteris Bučinskis, ieškodamas geresnio gyvenimo, pats atvyko iš Druskininkų.
Jokio „geresnio gyvenimo“, žinoma, nerado. Didžiulė šeima – 1921 m. lapkričio 3 d. gimęs Charlesas buvo vienuoliktas iš penkiolikos vaikų – gyveno vargingai.
Maža to, kai Charlesui sukako vos aštuoneri, užgriuvo Didžioji depresija, o dar po poros metų mirė tėvas ir padėtis tapo apskritai nebepakeliama.
Vaikams teko dirbti šachtose už centus, iš pradžių pagalbiniais darbuotojais, o vėliau – leistis į gelmes. Perspektyvos iš viso to išsikapstyti nebuvo matyti.
Padėtį sunkino tai, kad Charlesas prastai kalbėjo angliškai,– namuose visi bendravo lietuviškai. Jis dukart pateko už grotų: vieną kartą už muštynes, kitą – už parduotuvės apiplėšimą.
Charleso aistra buvo piešimas. „Aš visą laiką ką nors piešiau, – pasakojo jis R.Ebertui 1974-aisiais. – Ant vyniojamojo popieriaus, ant pakelių iš parduotuvės. O mokykloje paišydavau muilo gabaliukais ant langų. Vaizduodavau Padėkos dienos kalakutus, kitus dalykus.
Atrodė, aš tiesiog žinau, kaip tai daryti: galėjau bet ką nupiešti viena nenutrūkstama linija, neatitraukdamas pieštuko nuo popieriaus.
Neseniai surengiau vernisažą Beverli Hilse ir visi paveikslai buvo nupirkti per dvi savaites. Ir ne todėl, kad mane vadina Charlesu Bronsonu: paveikslus pasirašiau savo tikrąja – Bučinskio – pavarde!“
Nebuvo ko nė svajoti įstoti į meno mokyklą. Tebuvo viena landa išsigelbėti nuo alinančio darbo ir/arba kalėjimo: stoti į kariuomenę. Ir 1943-iaisiais Charlesas tai padarė.
Kariavo narsiai, o po armijos, pasibastęs po pasaulį, nutarė tapti aktoriumi.
Pirmąjį visiškai mažytį vaidmenį kine jis gavo būdamas trisdešimties. Vėliau per kelerius metus tų mažų vaidmenų – vesternuose, kariniuose filmuose, TV pastatymuose – jis suvaidino dešimtis. Beje, tai buvo ne prasčiausi filmai, ir Holivude į Ch.Bronsoną pradėta vis įdėmiau žiūrėti.
1960-aisiais jis tapo vienu iš „Šauniojo septynetuko“ („The Magnificent Seven“). Nereikia nė priminti, koks populiarus buvo tas filmas apie XIX a. Meksikos kaimelį, terorizuojamą Kalveros gaujos, ir septynetą šaunuolių, išgelbėjusių kaimiečius nuo plėšikų.
Dar porą ryškių vaidmenų 7-ajame dešimtmetyje Ch.Bronsonas sukūrė Johno Sturgeso „Didžiajame pabėgime“ („The Great Escape“) ir Roberto Aldricho „Purviname tuzine“ („The Dirty Dozen“).
Tačiau dar didesnis populiarumas negu Amerikoje Ch.Bronsoną užgriuvo Europoje. Iš pradžių jam buvo pasiūlyta nusifilmuoti su Alainu Delonu trileryje „Sudie, drauge“ („Adieu l’ami“) pagal Sebastieno Japrisot scenarijų. Jų duetas publiką sužavėjo, ir netrukus Ch.Bronsonas nusifilmavo su gražuole Marlene Jobert dar viename prancūzų filme pagal S.Japrisot scenarijų „Lietaus keleivis“ („Le passager de la pluie“).
(Beje, M.Jobert yra aktorės Evos Green motina – E.Green žinoma iš vaidmenų Bernardo Bertolucci filme „Svajotojai“, Ridley Scotto epe apie kryžiaus žygį „Dangaus karalystė“, Vesper Lynd vaidmens filme apie Džeimsą Bondą „Kazino „Royale“.)
Kartais prancūzų filmai su Ch.Bronsonu („Someone Behind the Door“, „Cold Sweat“) iškart buvo kuriami anglų kalba: pirma, taip patogiau buvo aktoriui, antra, prodiuseriai iš anksto tikėjosi ne tik vietos, bet ir tarptautinės auditorijos susidomėjimo.
Į tarptautinę, o ne italų auditoriją buvo orientuotas ir Sergio Leone šedevras, prašmatnus trijų valandų trukmės „spagečių“ vesternas „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ („Once Upon a Time in the West“, itališkai „C’era una volta il West“).
Beje, Jungtinėse Valstijose Ch.Bronsono reikalai taip pat neblogai klostėsi: samdomo žudiko vaidmuo „Mechanike“ („The Mechanic“) ir architekto keršytojo, naktį su revolveriu rankoje medžiojančio nusikaltėlius, vaidmuo „Mirties troškime“ („Death Wish“) ne įėjo, o tiesiog įsiveržė į kino istoriją.
Nors ir trumpai pabendravęs su aktoriumi, R.Ebertas taikliai pastebėjo: slaptą grėsmę, gebėjimą smurtauti ir žiaurumą galėjai įskaityti Ch.Bronsono akyse ir netgi įžvelgti eisenoje. Ne jo herojų, o jo paties! Bet iš tikro – nieko panašaus, jis buvo nepaprastai mandagus. Tiesiog kūno kalba, tiesiog aura. Ir aiškus įspėjimas: „Neliesk manęs, antraip...“
Režisierius Michaelas Winneris, sukūręs garsiausius amerikietiškus veiksmo filmus, kuriuose vaidino Ch.Bronsonas, pasakojo: „Mes filmuojame juostą kelias savaites ir filmavimo grupės nariai pradeda manęs klausinėti: „Na, kada gi pagaliau tai įvyks? Kada jis pagaliau susprogs?“
O juk aš niekada nemačiau, kad jis susprogtų arba įsiustų. Tačiau buvo pojūtis, kad jis tai geba, ir žmonės imdavo kankinamai to laukti.“
Ar ne tuo pojūčiu, kad priešais tave suspausta spyruoklė (arba, jei patinka, žvėris, bet kurią akimirką pasiruošęs šuoliui), ir paaiškinamas jo iš pažiūros ramių herojų hipnotizuojantis žavesys?
Žinoma, jis niekada nebuvo net nominuotas „Oskarui“: „žemojo žanro“ žvaigždžių akademikai prie nominacijų neprileisdavo.
Tačiau Ch.Bronsonas ir nebuvo didis artistas (tai pats puikiai suvokė): tiesiog nuo jo nebuvo įmanoma atitraukti akių.
Jo negražumas, jo jėga, jo atkaklumas ir pasirengimas išbandymams – visa tai žiūrovui virsdavo magija, būtent tais pojūčiais, kuriuos jis ir nori patirti kino salėje išvydęs ekrane unikalų, į nieką nepanašų ir žiauriai patrauklų aktorių.
Aštuntajame dešimtmetyje jį mėgdžiojo tūkstančiai Europos ir Amerikos vaikinų. Net Ingmaras Bergmanas įvertino jo organiką ir norėjo sukurti su juo filmą, bet Ch.Bronsonas atsisakė: „Visa, kas susiję su I.Bergmanu, – tai silpna ir koktu.“ Taip ir pasakė – o ką dar galėjo pasakyti?
Kartais jis graužėsi, kad ne iki galo panaudojo savo, kaip aktoriaus, galimybes, o tik kaip tipažo.
Kalbėjo apie tai interviu niūriai, tarsi urgzdamas. Ieškojo vaidmenų, kurie leistų atsiskleisti, ir rasdavo.
Tik tos amerikietiškos dramos, kuriose, Ch.Bronsono nuomone, išryškėjo jo artistiniai gebėjimai, dabar visiškai užmirštos. Užtat jis tapo tikra žanrinio kino žvaigžde.
Aštuntajame dešimtmetyje frazė „Bronsono ir Winnerio filmas“ skambėjo kaip keiksmažodis intelektualiems kino kritikams ir kaip tikro džiaugsmo garantija milijonams paprastų žiūrovų.
Jau devintajame dešimtmetyje aktoriaus šlovė ėmė blėsti, Ch.Bronsonas užleido kelią jaunesnėms žvaigždėms. Dešimtajame dešimtmetyje į jį žiūrėta pagarbiai kaip į patriarchą.
Tame dešimtmetyje jis prarado savo gyvenimo moterį (aktorė Jill Ireland, su kuria gyveno susituokęs 22 metus, mirė nuo krūties vėžio) ir pradėjo oriai trauktis iš kino: per dešimt metų – vos keli vaidmenys. 2003-iaisiais jis mirė.
Dabar prisiminkite jį pažiūrėję arba peržiūrėję „Purviną tuziną“, „Lietaus keleivį“, „Mirties troškimą“ arba „Mechaniką“, „Didįjį pabėgimą“, „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ arba „Sudie, drauge“.
Tai – ne kino muziejaus eksponatai, tai – iki šiol gyvi filmai. Ir dažniausiai dėl juose vaidinusio Ch.Bronsono.
Parengė Matilda Aleksandravičė.
