Rusų kino kritikai, kalbėdami apie režisieriaus, scenaristo ir prodiuserio S.Solovjovo palikimą ir konkrečiai – filmą „Assa“, pabrėžia, kad sunku rusų kino istorijoje prisiminti kitą juostą, kuri ne tik taip taikliai atspindėjo savąją epochą, bet ir gebėjo paveikti laiko dvasią, beje, iš esmės.
Tačiau S.Solovjovas – anaiptol ne tik „Assa“, bet ir „Šimtas dienų po vaikystės“ („Sto dnej posle detstva“), ir „Svetima Baltukė ir Raibasis“ („Čiužaja Belaja i Riaboj“), ir „Namas po žvaigždėtu dangumi“ („Dom pod zviozdnym nebom“), ir daugybė kitų filmų, žavėjusių pirmiausia požiūriu į gyvenimą ir kiną, – mąsliu, bet įsimylėjusiu, ironišku, bet sąžiningu, visada visiškai laisvu.
Atsidėti kinui ir apskritai menui S.Solovjovui, matyt, buvo lemta: kas dar iš didžiųjų režisierių gali pasigirti tuo, kad jau ankstyvoji, ikimokyklinė vaikystė rutuliojosi pagal visiškai kinematografinio siužeto dėsnius?
S.Solovjovo tėvas buvo kontržvalgybininkas, kurį sovietų valdžia paskyrė stebėti jauną Šiaurės Korėjos vadovybę, taigi pasivaikščioti Pchenjano vaikų darželyje būsimasis režisierius eidavo su pačiu Kim Jong-ilu – šis buvo vyresnis tik pora metų.
Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), į kurį šeima persikėlė, kai Sergejui buvo šešeri metai, atrodo, išvengta tokių geopolitinių dramų, užtat Sergejaus geriausiu mokyklos draugu tapo Levas Dodinas, dabar jau legendinis teatro režisierius.
Draugai kartu lankė Jaunimo kūrybos teatrą, o S.Solovjovas dar ir spėjo pasirodyti Didžiojo dramos teatro scenoje – vaidinti spektaklyje „Beribės tolumos“ („Dali neogliadnyje“) neaukštą 14-metį paauglį pakvietė puikus režisierius Igoris Vladimirovas, pamatęs moksleivį žingsniuojantį Nevos prospektu.
Būdamas tų pačių keturiolikos metų S.Solovjovas, kaip pats prisipažino, kartą ir visiems laikams nutarė tapti režisieriumi – tik ne teatro, o kino.
Taip smarkiai jį paveikė ekrane pamatytas Michailo Kalatozovo filmas „Skrenda gervės“ („Letiat žuravli“).
Išvykęs mokytis į Valstybinį kinematografijos institutą (VGIK) S.Solovjovas atsidūrė pačiame įdomiausios ir talentingiausios Rusijos kino kūrėjų kartos centre. Jo bendramoksliai ir amžinininkai, sugėrovai ir artimi draugai buvo Georgijus Danelija ir Andrejus Tarkovskis, Genadijus Špalikovas ir Vasilijus Šukšinas, ką ten – beveik visos daugiau ar mažiau reikšmingos septintojo dešimtmečio sovietinio kino figūros.
Po kelių dešimtmečių S.Solovjovas apie tas avantiūrų, susitikimų ir, svarbiausia, meilės kinui kupinas dienas, apie jį supusius žmones smagiai papasakos atsiminimų tritomyje, pilname anekdotų ir mirtinai juokingų istorijų, – S.Solovjovas visada buvo puikus pasakotojas ne tik kine, bet ir ant popieriaus, teatro scenoje, bet kuriame pokalbyje, kad ir kas būtų jo pašnekovas.
Kas kita, kad būtent S.Solovjovo indėlis į kiną daugeliu prasmių didžiulis.
1975-aisiais jis savo trečiuoju ilgametražiu filmu „Šimtas dienų po vaikystės“ ne tik laimėjo Sidabrinį lokį už geriausią režisūrą, bet ir iš esmės prakirto langą į Europą: iki jo „Berlinale“ ideologiniais sumetimais nepriimdavo filmų iš sovietinio lagerio.
Atsikratyti „Šimto dienų po vaikystės“ nebuvo įmanoma – taip jausmingai S.Solovjovas parodė vienos vasaros pionierių stovykloje kroniką, taip subtiliai pro jo režisūrinį žvilgsnį neprasprūdo daugybė sovietinio gyvenimo grimasų, paradoksiškų romantizmo ir konformizmo samplaikų.
Paauglių temą S.Solovjovas plėtojo ir dviejuose tolesniuose filmuose. Tose istorijose apie vakarykščius paauglius, be pykčio, bet ir be saugos diržų įmetamus į suaugusiųjų pasaulį, lengvai galima pajusti ne tik režisieriaus visada gerai suprastą jaunatvišką sutrikimą, bet ir permainas, kurias ant devintojo dešimtmečio slenksčio išgyveno pati sovietinė visuomenė.
„Gelbėtojo“ herojus, į armiją susirengęs vidurinės mokyklos auklėtinis, negalėjo nepastebėti aplink jį tirštėjančios miesčionijos.
1982-aisiais ekranuose pasirodžiusio filmo „Tiesioginė įpėdinė“ („Naslednica po priamoj“) 13-metė herojė apskritai pasijunta esanti pasaulyje, kuris, kad ir koks jaukus būtų, persmelktas veidmainystės.
Juostą „Svetima Baltukė ir Raibasis“ S.Solovjovas laikė posūkio filmu – joje spalvinga, dramų ir išgyvenimų kupina vaikystės istorija rutuliojama jau nespalvotame fone (dalį siužetinių linijų S.Solovjovas nufilmavo nespalvota juosta), kurį sudaro didžiosios istorijos sugriautų, sulaužytų suaugusių žmonių istorijos. Tie žmonės dėl tremčių ir represijų atsidūrė pokarinėje Kazachijos glūdumoje.
Filmas nesulaukė žiūrovų dėmesio, ir tai nuliūdino režisierių.
Todėl kitą filmą jis nutarė padaryti maksimaliai „liaudišką“: „Tuomet buvo populiarūs indiški filmai, nutariau sukurti ką nors panašaus. Na, o ką, indiškai melodramai visai tinkamas siužetas: nuoširdi tyra mergina, kilnus jaunuolis, klastingas suvedžiotojas maharadža...“
Tuo liaudišku filmu tapo „Assa“, 1988-aisiais ekranus pasiekusi postmodernizmo krypčiai priskiriamos vadinamosios posovietinės trilogijos pirmoji dalis. Ji laikoma pertvarkos ir apskritai vėlyvosios SSRS simboliu.
„Imdamasis „Assos“ norėjau sukurti pavyzdinį „indišką“ filmą, – pasakojo S.Solovjovas. – O indiški filmai turi savo klišes – juose, kaip žinoma, dainuojama ir šokama. Pažįstami man patarė: važiuok į Leningradą, ten dabar vyrukai kietai dainuoja.
Nuvažiavau, žiauriai jais susižavėjau ir susidraugavau su Viktoru Cojumi, Borisu Grebenščikovu.
Rokas tuomet tik skynėsi kelią į plačiąją auditoriją: išėjo pirmosios oficialios grupės „Mašina vremeni“ plokštelės, jau buvo duotas leidimas leisti Vakarų rokerių albumus, o 1987-aisiais Aleksejus Učitelis sukūrė dokumentinį filmą „Rokas“, pasakojantį apie Leningrado roko muzikantus.
Tačiau būtent „Assa“ grupes „Akvarium“ ir „Kino“ pristatė visiems.“
Pagal indiško kino klišes, reikalaujančias filme dainų ir šokių, S.Solovjovas į savo juostą įkomponavo 9-ojo dešimtmečio maištingą Leningrado andergraundo dvasią ir jo pagrindinius veikėjus – nuo B.Grebenščikovo iki V.Cojaus, nuo Sergejaus Bugajevo-Afrikos ir Aleksandro Baširovo iki Sergejaus Kuriochino.
Taip nuotykiniame siužete apie jauno neformalo bandymą nuvilioti merginą nuo gangsterio nomenklatūrininko atsirado berniuko Bananano haliucinogeninių sapnų, protesto roko himnų ir, svarbiausia, – bendra epochos totalinės pabaigos nuojauta. Tą pabaigą milijonai „Assos“ žiūrovų, išėję iš kino salės, pasistengė paskubinti.
Muzika – kad ir „Starik Kozlodojev“ ir „Gorod zolotoj“, atliekami grupės „Akvarium“, – visiškai užgožė siužetą.
O finalinė scena parke, kur V.Cojus ir grupė „Kino“ tūkstančių žiebtuvėlių fone dainavo „My ždiom peremen“ („Mes laukiame pokyčių“), tapo pertvarkos simboliu, užtemdžiusiu bet kokias sovietinės vyriausybės iniciatyvas.
„Assa“ užkliudė visuomenės nervą ir pati savaime tapo vertybe. Bet S.Solovjovas sukūrė du tęsinius, užbaigusius posovietinę trilogiją.
Žaismingesnėje ir kur kas įžvalgesnėje juostoje „Rožė juodoji – liūdesio ženklas, rožė raudona – meilė karšta“ („Čiornaja roza – emblema pečiali, krasnaja roza – emblema liubvi“, 1990 m.) idealia žlungančios šalies metafora tapo komunalinis butas, apgyvendintas sparčiai blaivaus proto (tačiau ne žavesio) netenkančių ekscentrikų ir linksmuolių.
O štai 1991-aisiais pasirodžiusiame „Name po žvaigždėtu dangumi“ („Dom pod zviozdnym nebom“) vienintele išeitimi iš jau atvirai beprotiškos tikrovės tampa beveik feliniškos dvasios bėgimas. Kuo toliau – ir oro balionu, iš kurio skrydžio aukščio jau nebematyti nei visur esančių kagėbistų, nei jų apkvaišintų žmonių.
Pats S.Solovjovas ne kartą sakė, kad pastaruosius du filmus vertina labiau negu „Assą“, kuri laiko dvasią pagavo gal ir netyčia, bet populiarumu tarp žiūrovų jie nė iš tolo neprilygo „Assai“.
Artėjo kita epocha, kurios prioritetai buvo visiškai kiti.
Kitaip nei jo personažai, S.Solovjovas neketino niekur bėgti. Dviejose trilogijose paradoksiškai užfiksavęs iš pradžių sąstingio, o vėliau pertvarkos dvasią, jis visiškai organiškai jautėsi ir žlugus Sovietų Sąjungai – matyt, todėl, kad jokie laikai nepajėgė užgniaužti jo laisvės, smalsumo, gyvenimo meilės.
Jis sukūrė „Tris seseris“ („Tri sestry“) ir „Apie meilę“ („O liubvi“) pagal Antono Čechovo kūrybą, filmą „Jautrus amžius“ („Nežnyj vozrast“, 2000 m.).
2009-aisiais pristatė „Assos“ tęsinį – „2-Assa-2“.
Jo filmas „Kedai“ („Ke-dy“) 2016-aisiais atidarė 38-ąjį tarptautinį Maskvos kino festivalį, kuriame S.Solovjovui buvo įteiktas garbės prizas už indėlį į pasaulio kino meną.
„Žmogaus talentas, individualumas – štai pagrindinė, unikali visuomenės vertybė, kurią ji turi saugoti.
Jeigu visuomenė, žinoma, bent kai ką supranta ir nori išsigelbėti.
Ir tai vienintelė vertybė, kurią šiuo metu aš žinau. Visa kita – putos“, – kalbėjo S.Solovjovas.
O jo talentu niekas neabejoja.
Parengė Matilda Aleksandravičė
