Gegužės mėnesį Turine (Italija) vyksiančiame „Eurovizijos“ dainų konkurse greičiausiai išvysime kitokią Moniką Liu, nei matėme praėjusio šeštadienio vakarą nacionalinės atrankos finale.
„Keisti reikia beveik viską. Klausimas tik, ar keisti šukuoseną“, – po konkurso lrt.lt kalbėjo Monika Liu, su daina „Sentimentai“ įveikusi septynis varžovus.
Beje, kitą rytą po nacionalinės atrankos finalo dainininkė LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ prisipažino: „Jeigu „Eurovizija“ vyktų ne Italijoje, nebūčiau dalyvavusi atrankoje. O Italijai mano pasirodymas labai tinka.“
Paklausta apie savo muzikinį kelią Monika šyptelėjo: „Mano mama – muzikantė, todėl aš dar būdama jos pilve girdėjau, kaip ji dainuoja.“
Nuo trejų metų Monika pradėjo lankyti baletą, sulaukusi penkerių ėmė groti smuiku, vėliau – pianinu.
Baigusi vidurinę mokyklą gimtojoje Klaipėdoje mergina ėmė studijuoti vokalą pas dainininką Stepą Janušką.
Būdama devyniolikos tapo Lietuvos džiazo vokalistų konkurso „Jazz Voices“ nugalėtoja ir atstovavo Lietuvai tarptautiniame konkurse Suomijoje.
Netrukus gavo stipendiją studijuoti prestižiniame Berklee muzikos koledže Bostone.
Po kelerių metų dainininkė apsigyveno Londone, kur ėmė kurti ir atlikti skirtingų stilių muziką.
Savo gyvenimą šiame mieste Monika Liu apibūdino kaip kontrastinį dušą: karšta – šalta.
Vieną dieną ji dirbdavo pardavėja, o kitą eidavo į Eltonui Johnui priklausančią studiją. Londone jai sekėsi vis geriau.
Pagaliau jai nebereikėjo ieškoti papildomų darbų – koncertuodavo džiazo klubuose, šventėse.
„Lietuviškų dainų albumą „Melodija“ Anglijoje įrašinėjau su tokiais žmonėmis, su kuriais dirbti kažkada galėjau tik pasvajoti, – džiaugėsi atlikėja. – Reikėjo kokius penkerius metus sunkiai dirbti, kad patekčiau į muzikos garsenybių ratą, pelnyčiau jų pripažinimą, norą kartu kurti.
To kaina didelė. Nepatogus, klajokliškas gyvenimas, daug finansinio nestabilumo, bandymo prisidurti dirbant padavėja ar pardavėja.
Juk tuo metu tavo bendraamžiai Lietuvoje jau turi ir butus, ir mašinas.
O į tave žiūri kaip į kvailelę: ką tu čia veiki, kodėl normaliai negyveni? Bet aš žinau, kad mano būties prasmė yra kūryba ir muzika.“
Beje, Monika Liu gyvenimas svetimose šalyse buvo ne rožėmis klotas.
Nors į Ameriką ji išvyko tikėdamasi visiškai atsiduoti muzikai, ją pasitiko kitokia tikrovė.
Į Bostoną ji atvyko su dviem lagaminais rankose ir nė nežinojo, kad pati turi pasirūpinti būstu.
„Stoviu ir nežinau, ką daryti, – pasirodo, neišsinuomojau kur gyventi. Tokia žąsiukė buvau, – LNK laidoje „Nuo... Iki...“ yra pasakojusi Monika. – Nuėjau į pirmą pasitaikiusią kavinę, atsisėdau, truputį paverkiau, tada susisiekiau su ten gyvenančiais lietuviais ir jie mane pirmą naktį paglobojo.“
Vėliau lietuvė ieškojo būsto ir netyčia apsistojo tokiame rajone, į kurį vežti nenorėdavo net taksi vairuotojai, – ji pati ten girdėjo šūvių.
„Aš buvau įpratusi dalytis išgyvenimais, o tenykštę patirtį turėjau išgyventi viena, artimieji nieko nežinojo.
Tik po dviejų su puse savaitės, kai iš ten pabėgau, paskambinau mamai ir abi paverkėme – išliejau susikaupusią įtampą“, – pirmuosius žingsnius Amerikoje prisiminė dainininkė.
Kai po dvejų studijų metų trumpam nuvykusi į Londoną Monika čia gavo galimybę dirbti ir kurti, ji nusprendė likti šiame mieste: gyvenimas vienas ir trumpas, todėl reikia skubėti viską iš jo pasiimti.
„Žinojau, kad tai negali ilgai tęstis, kad nebūsiu ten amžinai, nebent ištekėčiau už kokio nors turtingo ar žavingo vyro. Likimas taip nesusiklostė, bet vis dėlto esu užsispyrusi.
Jau buvau užsigrūdinusi, be to, gyvenau Europoje – arti namai, pilna lietuvių, nusiperki produktų – šaltibarščius pasigamini.
Kita vertus, vėl viskas nuo nulio, vėl kapstaisi savyje ir bandai kurtis“, – patirtimi dalijosi mergina.
Londone Monika nesibaidė jokių darbų – nei pardavėjos, nei padavėjos.
Skirtumas nuo likimo draugių tik toks, kad dažnai tekdavo aptarnauti ne tokius jau paprastus klientus, ypač kai įsidarbino „Loewe“ mados namų parduotuvėje.
„Kitiems gal atrodė keista, kaip tokį prestižinį koledžą baigusi mergina eina dirbti pardavėja.
Bet reikia gyventi, reikia valgyti. Aš vieną dieną dirbdavau pardavėja, o kitą eidavau į kokią nors studiją ir ten kurdavau muziką sau arba kitiems.
Kartais grįžusi po vadinamojo paprasto darbo griebdavausi už galvos – kur mintys, kur kūryba?
Bet supratau, kad nėra prastų darbų: kiekvienas svaras, kiekvienas euras ar doleris sunkiai uždirbamas“, – gyvenimo patirtimi dalijosi šilto ir šalto mačiusi atlikėja.
Dainininkė „TV antenai“ yra pasakojusi ir apie savo pomėgį – karoliukų vėrimą.
„Karoliukų vėrimas man yra intuityvus veiksmas. Jie labai gražūs ir brangūs, bet kol kas dar neprofesionaliai juos veriu.
Juos suveriu ant silikoninės vielos, po to užsuku mazgelius ir nudeginu, – yra pasakojusi Monika Liu. – Jei savo vėrinius parduočiau ir jie sutrūktų, išsivertų, turėčiau bėdos – tektų grąžinti žmonėms pinigus.
Šiaip su verslu nedraugauju. Tuos karolius kaupiu, laikau sudėjusi specialioje lentynoje.
Ateityje norėčiau surengti savo dirbinių ir piešinių parodą.“
