„Turbūt tas kaimo sindromas ir suveikė. Galvojau, kažkaip aš nieko nemokėsiu, nieko nesugebėsiu. Nežinau, ką ten reikia daryti. Mūsų aplinkoje nebuvo nei vieno aktoriaus. Nors aš žinojau, kad kažkas įvyks. Esu tikrai labai sėkmingas žmogus“, – apie svajonę tapti aktore pasakojo Sandra.
Vis dėlto jos gyvenimas pasisuko taip, kad moteris atsidūrė teatro scenoje ir turėjo galimybę dirbti su talentingiausias aktoriais. Labiausiai ji yra dėkinga savo pirmajam teatro mokytojui Petrui Venslovui, kuris ir paskatino ją tapti aktore. Pati Sandra dar būdama mokykloje, susisiekė su P. Venslovu ir pradėjo mokytis aktorinių paslapčių.
„Nuo to karto mes palaikėme ryšį. Galvojau, kad tai yra stebuklų stebuklas. Tuo metu įvyko kažkas neįmanomo mergaitei iš Vainikų kaimo. Ir po to aš, įstojusi į anglų kalbą, visai netikėtai susitinku Petrą gatvėje. Po kiek laiko jis paskambina ir sako, kad reikia jaunų žmonių, entuziastingų teatro mylėtojų. Mane pakvietė ir mes pradėjome dirbti. Tai buvo pirmasis mano teatro mokytojas“, – šiltais prisiminimais dalinosi aktorė.
Nors ir Sandrai neteko baigti aktorinės mokyklos, ji nuoširdžiai myli ir vertina savo darbą. Nepraleidžia nei vienų aktorinių mokymų, semiasi žinių, nuoširdžiai ruošiasi visiems vaidmenims. Aktorė pripažįsta, kad geriausi jos mokytojai yra scenos partneriai. Daug mokytis ir išeiti iš komforto zonos yra aktorės kasdienybė. Aktorei ne kartą teko daryti ir ekstremalius dalykus dėl vaidmens.
„Jeigu reikia, tai ir darau. Viename iš vaidmenų reikėjo boksuotis. Ėjau į boksą. Siaubas, kaip sunku, bet labai smagu. Dainuot reikėjo – sunkiau negu boksuotis. Kartą mane norėjo nuskusti plikai, iš pradžių galvoju, nelabai noriu. Vėliau sutikau. Bet vis dėlto režisierius persigalvojo“, – apie aktorinius iššūkius pasakojo Sandra.
Įdomūs pokalbiai su Sandra Daukšaite bei Vyatautu Lukočiumi – šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“, tik per LNK.
