Herojai, į kuriuos persikūnijo B.Willisas, tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi, o aktoriaus vardas – kieto vyruko sinonimu, kaip anksčiau Chucko Norriso ir Clinto Eastwoodo.
B.Willisas gimė 1955-aisiais Vakarų Vokietijoje vokietės ir amerikiečių kariškio šeimoje. Baigęs tarnybą jis pergabeno šeimą į JAV, Naujojo Džersio valstiją.
Vaikystėje Bruce’as kentėjo nuo mikčiojimo, kurio atsikratyti padėjo dramos būrelis. Vaikystės pomėgis ne iškart lėmė jo tolesnį likimą – baigęs mokyklą B.Willisas dirbo barmenu, vežėju ir net privačiu detektyvu.
Aktoriaus karjerą Bruce’as pradėjo tik 9-ajame dešimtmetyje – iš pradžių teatre, reklaminiuose klipuose ir TV serialų epizoduose.
Jo pirmasis proveržis – vienas pagrindinių vaidmenų komiškame TV seriale „Moonlighting“, už kurį gavo „Emmy“ ir Auksinį gaublį. B.Williso debiutas kine – irgi komedijos žanro. Tai – Blake’o Edwardso romantinė komedija „Aklas pasimatymas“ („Blind Date“).
Taigi 9-ojo dešimtmečio pabaigoje B.Willisas įsitvirtino kaip tam tikro ampua aktorius. Juo netikėtesnė buvo jo, kaip veiksmo filmų žvaigždės, šlovė, užgriuvusi po „Kieto riešutėlio“ („Die Hard“) sėkmės 1988-aisiais.
Nors 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Holivudas nelabai pageidavo veiksmo filmų – manyta, kad šis žanras taip netraukia publikos kaip komedijos, – „Kietam riešutėliui“ netikėtai pavyko ir jis užėmė septintąją vietą 1988-ųjų pelningiausių filmų sąraše.
Juostos sėkmę, be kita ko, galima paaiškinti ir nauja pagrindinio herojaus traktuote – vietoj nesutrikdomo, supervyriško herojaus B.Willisas suvaidino pažeidžiamą, gebantį daryti klaidas ir kartu galintį pasielgti herojiškai personažą.
Publikai patiko toks nevisiškai didvyris. Iškamuoto, kruvino, apsvaiginto Džono Makleino, vilkinčio baltą „maikę“, personažas vėliau įsitvirtino ne tik JAV, bet ir kitų šalių populiariojoje kultūroje.
„Deividas Edisonas iš „Moonlighting“ – tiesiog personažas, kurį vaidinu. O „Kietame riešutėlyje“, nors tai irgi vaidmuo, yra daug manęs. Aš labai norėjau suvaidinti pažeidžiamą vyruką.
Nenorėjau vaidinti superherojaus, kuris virš visų iškyla, nes niekas tokių vyrukų nepažįsta. Aš nepažįstu nė vieno superherojaus.
Pažįstu vyrukų, kurie bijo, kurie nervinasi, ir jūs tokių taip pat pažįstate. Norėjau būti nuoširdus vaizduodamas momentą, kai tavo gyvenimas tuoj tuoj baigsis. Norėjau suvaidinti tą, kuris bijo mirties“, – pasakojo B.Willisas.
„Kietas riešutėlis“ apaugo gausybe memų, bet, ko gero, gyvybingiausias pasirodė pokštas, kad veiksmo filmas tapo „pagrindiniu kalėdiniu filmu“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pirmųjų dviejų dalių veiksmas išties vyksta Kalėdų išvakarėse, tačiau nė viena serija nebuvo išleista į ekranus gruodį – dauguma jų ekranuose pasirodė veiksmo filmams įprastu vasaros sezonu.
Memą, kad „Kietas riešutėlis“ yra kalėdinis filmas, platino filmo scenaristas Stevenas E.de Souza, o TV kanalas „Fox News“ netgi įtraukė juostą į geriausių naujamečių filmų istorijoje sąrašą. Vienintelis, neįvertinęs pokšto, buvo pats B.Willisas.
Nors B.Willisui šlovę pelnė veiksmo filmas, vėliau aktorius išbandė įvairiausius žanrus ir amplua.
Dešimtajame dešimtmetyje prasidėjo vaisingiausias ir ryškiausias jo karjeros laikotarpis – 1990-aisiais pasirodė „Kieto riešutėlio“ antroji dalis, 1991-aisiais B.Willisas tapo komiško veiksmo filmo „Hadsono vanagas“ („Hudson Hawk“) scenarijaus bendraautoriu ir sukūrė jame pagrindinį vaidmenį.
1992-aisiais jis nusifilmavo Roberto Zemeckio fantastinėje komedijoje „Mirtis jai tinka“ („Death Becomes Her“), po dvejų metų sukūrė antraplanį, bet nepaprastai ryškų boksininko Bučo („Zedas negyvas, mažyte. Zedas negyvas“) vaidmenį kultiniame „Bulvariniame skaitale“ („Pulp Fiction“).
B.Willisas buvo toks aistringas kino karjerą pradedančio Quentino Tarantino gerbėjas, kad po metų nemokamai nusifilmavo vienoje jo „Keturių kambarių“ („Four Rooms“) novelėje.
Toks jo požiūris į vaidmenų pasirinkimą lėmė tai, kad dešimtmečio viduryje B.Williso norėjo kone visi garsieji režisieriai – Terry Gilliamas jį nufilmavo „Dvylikoje beždžionių“ („12 Monkeys“), Lucas Bessonas – „Penktajame elemente“ („The Fifth Element“), Walteris Hillas – „Paskutiniame iš gyvųjų“ („Last Man Standing“), Michaelas Bay – „Armagedone“ („Armageddon“).
Be to, 1995-aisiais Bruce’as nusifilmavo trečiajame „Kietame riešutėlyje“, kuriame jo parneriu tapo Samuelio Jacksono personažas, – šių aktorių duetas vėliau ne kartą pasirodys kituose veiksmo filmuose.
Dešimtąjį dešimtmetį B.Willisas baigė ant bangos nusifilmavęs indo M.Nighto Shyamalano debiutiniame „Šeštajame pojūtyje“ („The Sixth Sense“). Psichologinis trileris uždirbo daugiau kaip 600 mln. dolerių ir buvo nominuotas šešiems „Oskarams“.Beje, pats B.Willisas per savo karjerą JAV kino meno ir mokslo akademijos statulėlės taip ir nelaimėjo.
O štai su M.Nightu Shyamalanu B.Willisas artimai susidraugavo ir po metų atliko pagrindinį vaidmenį jo superherojiniame psichologiniame trileryje „Nepalaužiamasis“ („Unbreakable“), nuo kurio prasidėjo mistinė kino trilogija, vėliau papildyta filmais „Splitas“ („Split“) ir „Stiklas“ („Glass“).
Vaisingumo ir darbštumo B.Willisui galima tik pavydėti – XXI a. pirmajame dešimtmetyje jis vaidindavo vidutiniškai trijuose filmuose per metus, paprastai vaidmenis veiksmo filmuose keisdamas su komiškais.
Vaidyba trijose „Draugų“ („Friends“) serijose jam pelnė dar vieną Auksinį gaublį.
Aktorius taip pat vaidino „Griausminguosiuose Čarlio angeluose“ („Charlie’s Angels: Full Throttle“) ir juostoje „Laimingas skaičius... Kitas“ („Lucky Number Slevin“), dviejuose Roberto Rodriguezo filmuose – „Teroro planeta“ („Planet Terror“) ir „Nuodėmių miestas“ („Sin City“), o dešimtmečio pabaigoje nusifilmavo veiksmo filmuose „Rizikinga erzinti diedukus“ („RED“) ir „Nesunaikinami“ („The Expendables“).
Be kino, B.Willisas žavėjosi muzika – 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įrašė net du albumus. 1987-aisiais išėjusios debiutinės plokštelės „The Return of Bruno“ kūriniai netgi pateko į „Billboard Hot 100“. Didžiausios sėkmės sulaukė hitas „Respect Yourself“, grupės „The Staple Singers“ dainos perdirbinys.
Antrasis albumas filosofiniu pavadinimu „If It Don’t Kill You, It Just Makes You Stronger“ („Tai, kas tavęs nenužudo, daro tave stipresnį“) išėjo 1989-aisiais. Po 12 metų B.Willisas išleido kompiliacinį albumą „Classic Bruce Willis: The Universal Masters Collection“, į kurį sudėjo abiejų plokštelių kūrinius – aistringiausiems gerbėjams.
Praėjusį dešimtmetį B.Willisas nemažino apsukų, bet vis dažniau vaidindavo prastuose veiksmo filmuose. Tiesą sakant, tik dėl šio karjeros laikotarpio apie B.Willisą galima kalbėti kaip apie vieno įvaizdžio įkaitą – iki tol aktorius sėkmingai vaidino įvairių žanrų filmuose.
Pastarieji B.Williso filmai buvo tokie prasti, kad pelnė atskirą antipremijos Auksinės avietės nominaciją – jai buvo nominuoti visi aštuoni filmai, kuriuose jis nusifilmavo 2021 metais.
Dabar paaiškėjo tokio karjeros posūkio priežastis – B.Willisas kenčia nuo afazijos, neurologinio sutrikimo, dėl kurio visiškai arba iš dalies prarandamas gebėjimas kalbėti, o kai kuriais atvejais paveikiamas žmogaus gebėjimas skaityti, rašyti ir suprasti kitų tariamus žodžius.
Apie B.Williso sveikatos problemas jau anksčiau rašė žiniasklaida, tačiau po artisto šeimos oficialaus pareiškimo tampa aišku, kad kaip tik blogėjanti savijauta atsiliepė artisto karjerai – B.Willisas vis dažniau vaidino antraplanius vaidmenis, kuriuos prodiuseriai ir režisieriai jam skirdavo pirmiausia dėl reklamos.
Kaip galima iš visko spręsti, tokios sutartys, taip pat reklamos projektai aktoriui liko vienintelis būdas užsidirbti, nes liga užkirto kelią į didįjį kiną.
B.Williso šlovės saulėlydis užtruko beveik dešimtmetį, per kurį jis, nepaisydamas visų sunkumų, sugebėjo nusifilmuoti keliose dešimtyse juostų, suteikė neįkainojamą pagalbą populiarindamas mažo biudžeto nepriklausomus filmus.
Kad ir kokia liūdna būtų jo karjeros pabaiga, populiariojoje kultūroje aktorius išliks dėl vaidmenų, įrašiusių jį į visas Holivudo enciklopedijas, – žmogiškų ydų turinčių drąsuolių; rūsčių ir pavojingų, bet sykiu juokingų ir žavių personažų; kietų, bet pažeidžiamų riešutėlių.
Parengė Matilda Aleksandravičė
