Žurnalas „TV antena“ ir portalas lrytas.lt jau ne pirmą dešimtmetį metus baigia konkursu: žiūrovų paprašo išrinkti du simpatingiausius laidų vedėjus.
Simpatingiausio TV veido titulą pelno tie, kurių žiūrovai laukia, kurie žiūrovams artimi ir tapę vos ne šeimos nariais, su kuriais miela praleisti laiką kartu, nors ir negali pabendrauti akis į akį.
Šiais metais į šį titulą pretendavo 183 TV veidai. Žiūrovai simpatingiausiais išrinko pozityvų užtaisą sekmadienio rytais susprogdinančios LRT laidos „Ryto suktinis“ vedėją Z.Kelmickaitę ir penkis kartus per savaitę iš darbų grįžtančius žmones pasitinkančio bei žinias ir gerą nuotaiką visai šeimai prie vakarienės stalo skleidžiančio tos pačios televizijos intelektinio žaidimo „Kas ir kodėl?“ vedėją D.Jurgelevičių.
– Antrus metus žiūrovai jus paskelbia simpatingiausia laidų vedėja. Išduokite receptą, kaip ja galima tapti? – paprašiau Z.Kelmickaitės.
– Pirmiausia – nesusireikšmink. Antra – visada norėk pamatyti tik gera. Jei norėsi prie žmogaus prisikabinti ir pasakyti, kad tau plaukas styro, o tau lūpa atvipus, nieko gero nebus. Gal tas plaukas styro paprasčiausiai dėl to, kad žmogus ėjo, vėjas papūtė ir pašiaušė. Niekada nenorėk įžvelgti ko nors pikta.
Žmonės man ypač gražūs ir aš stengiuosi tą jų grožį visiems parodyti.
– Kokie jums buvo šie jau besibaigiantys metai? Kaip gyvenimui, kūrybinei veiklai atsiliepė karas Ukrainoje?
– Metai buvo sunkūs. Karo Ukrainoje atgarsiai aidi ir Lietuvoje. Mes turime suprasti, kad pabėgėliai, migrantai jau yra mūsų kasdienybės dalis. Turi nusiteikti, kad šalia tavęs yra kitų ir kitokių. Aš taip rusiškai kalbančio Gedimino prospekto turbūt nemačiau nuo gūdaus sovietmečio, kai aštuntajame dešimtmetyje įstojau į tuometę konservatoriją. Bet kai nueinu į Vilniaus gatvę, ji klega angliškai.
Taip suvoki, kad jau esi europietis, kad šalia tavęs gyvena kitokie žmonės. Ir nebegali būti kaip savo vienkiemyje – tu esi kultūrų katile.
Esu filmavusi žmones užsienyje. Prisimenu, kaip Siatle (JAV) vienos mergaitės – ji buvo gal vienuoliktokė – paklausiau: „Ar visi žino, kad tu lietuvaitė, ar parodai visiems savo tapatybę?“ Ji išpūtė akis: „Tai girtis prieš visus?
Kai būna tautybių vakarai, mes visi pasakome savo tautybę, nes pas mus yra moksleivių iš įvairių pasaulio vietų.
Tą vakarą, žinoma, pasididžiuojame, kas esame, ką sugebame padaryti, kokį atnešame patiekalą. Bet kodėl kasdien tuo turėtume puikuotis, kai greta žmogus iš kitos šalies?“
Šiandien jau yra ta padėtis, kai turi mokytis būti šalia kitų. O dėl karo pasakysiu tik tiek: niekada nemaniau, kad pasiekusi pelargonijos statusą susidursiu su karu. Mes visi esame su ukrainiečių nelaime, prisidedame prie to, kad jiems būtų lengviau, tačiau tai nenusakoma, tai tragedija.
– Pernai sakėte, kad iš visų Lietuvos miestų nesate buvusi tik Biržuose, ir žadėjote ten nukakti. Ar pavyko?
– Be abejo, nuvažiavau, nufilmavau žmones.
O šiemet atradau aukštaičių vyrus! Kiek gyvenimo reikėjo nugyventi, kad sužinotum, kokių galiūnų esama Lietuvoje!
Buvau nuvykusi į Pakruojo rajoną, šiupinio virimo čempionatą. Kai pamačiau tuos aukštaičius, paklausiau: „Kur neaukšti vyrai? Juos išpjovė, ar ką?” Aukšti galiūnai, šviesiaplaukiai ir kanapėti, tokie žiemgaliai.
Va čia tai vyrai! Jie visi ūkininkai, stambieji ūkininkai, – turi po penkis šimtus, po tūkstantį hektarų, turtingi vyrai. Čia supratau – ne viskas prarasta, tauta turės ateitį.
Šitų galiūnų nenufilmavau – buvo darbymetis, jie neturėjo laiko. Bet aš nenurimsiu, kol jų nenufilmuosiu, – toks mano kitų metų planas.
– Grįžkime prie praėjusių metų ir prie vyro – buvote prisiekusi, kad prakalbinsite žemaitį Vladą Bumelį, vieną garsiausių šalies biotechnologijų mokslų atstovų, profesorių, akademiką, kilusį iš Kretingos.
– Nepasidavė. Bet Žemaitijoje turiu dar ne vieną vietą, kurią nufilmuosiu, – žmonės džiaugiasi, didžiuojasi savo kraštu ir nori bendrauti.
O štai V.Bumelis nepasidavė. Dar turiu vilties, bet jau blėsta.
Ir dar turiu didelę praėjusių metų nuoskaudą, kurią nešiojuosi širdyje, – neparodytas filmas apie dirigentą Algį Žiūraitį. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, tu negali kalbėti apie Maskvos Didžiojo teatro dirigentą.
Man taip gaila, kad Rusijos agresija atėmė iš manęs galimybę parodyti filmą apie A.Žiūraitį.
– Pernai sakėte, kad bene bjauriausia Lietuvoje – bambėjimo tradicija. Ar tebesilaikote tokios nuomonės? O gal pastebite pokyčių?
– Jokių. Atvirkščiai – dar baisiau.
Aš sakau: turi būti šviesa akyse ir meilė širdyje. Tada daugiau pasieksi negu bambėdamas, verksnodamas, nuolatos keiksnodamas.
Su šviesiomis akimis ir meilės kupina širdimi gali kalnus nuversti. Tiesa, dar svarbu ir tikėjimas tuo, ką darai, – norėk tai padaryti ir visada padarysi.
– Kaip visi pastebi, esate žiauriai energingas žmogus. Kas jus varo į priekį, koks jūsų vidinis variklis?
– Energija atsiranda, kai esi pasirengęs sprogti iš noro ką nors padaryti. Tai štai tų spogmenų turiu labai daug, vien bombomis esu apsikaišiusi – galiu susprogdinti bet ką nuo noro padaryti.
Jei norėtumėte mane užgesinti, turėtumėte nebent nuleisti į baseiną pririšę tūkstantį svarsčių. Bet vis tiek galiu juos nupjauti ir išnirti į paviršių.
Man patinka, kai būna daug idėjų, kai norisi griebti tai, ko nežinai, ir sužinoti, griebti tai, ko nepadarei, ir padaryti, griebti tai, ko nematei, ir pamatyti.
Kitas gal pasakys: čia neapsimoka, šito nenoriu, o dėl ano nežinau, gal nenoriu. O aš noriu, labai noriu, visada noriu ir dar ilgai norėsiu. Kai jau nutilsiu, žinokit, bus pakasynos.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams ir žiūrovams?
– Niekada nenusivilkite. Kad ir kokia prasta padėtis būtų, visada tikėkite. Visada saulė patekės.
Gal ji švies ryškiai, gal pro debesis, gal pro rūką – ką jau padarysi? Bet ir debesis nuslenka, ir rūkas išsisklaido. Tad linkiu, kad visada šviestų saulė.
