Žurnalas „TV antena“ ir portalas lrytas.lt jau ne pirmą dešimtmetį metus baigia konkursu: žiūrovų paprašo išrinkti du simpatingiausius laidų vedėjus.
Simpatingiausio TV veido titulą pelno tie, kurių žiūrovai laukia, kurie žiūrovams artimi ir tapę vos ne šeimos nariais, su kuriais miela praleisti laiką kartu, nors ir negali pabendrauti akis į akį.
Šiais metais į šį titulą pretendavo 183 TV veidai. Žiūrovai simpatingiausiais išrinko pozityvų užtaisą sekmadienio rytais susprogdinančios LRT laidos „Ryto suktinis“ vedėją Z.Kelmickaitę ir penkis kartus per savaitę iš darbų grįžtančius žmones pasitinkančio bei žinias ir gerą nuotaiką visai šeimai prie vakarienės stalo skleidžiančio tos pačios televizijos intelektinio žaidimo „Kas ir kodėl?“ vedėją D.Jurgelevičių.
– Kaip vertinate tai, kad iš daugiau kaip iš šimto visų Lietuvos televizijų laidų vedėjų ne kokia nors komisija, o žiūrovai jus išrinko simpatingiausiu? – pasiteiravau D.Jurgelevičiaus.
– Labai malonu. Simpatingiausias – subjektyvi kategorija, bet jeigu žmonės išskiria tave iš daugiau kaip šimto kitų, matyt, yra už ką.
Labai džiaugiuosi, kad taip įvyko, vadinasi, įvertino už tai, ką darau.
– Kaip patekote į televiziją ir atsidūrėte prie intelektinio žaidimo „Kas ir kodėl?“ vedėjo vairo?
– Aš dar nuo studijų Vilniaus universitete laikų sukausi medijų pasaulyje, buvau vienas radijo stoties M-1 kūrėjų.
O šiaip esu teisininkas, daugelį metų dirbęs diplomatinį darbą, televizija yra labiau laisvalaikio pomėgis, mano gyvenime atsiradęs bičiulio Arūno Valinsko ir jo kolegės Indrės Viržintės iniciatyva.
Niekada neplanavau, kad po M-1 etapo (D.Jurgelevičiaus balsas buvo girdimas pirmosiose radijo stoties M-1 laidose, jis vedė viktoriną „Miklusis pirštas“. – Red.) grįšiu į radijo ir televizijos pasaulį.
Bet kartą susitikau su „Kas ir kodėl?“ idėjos autoriumi prodiuseriu A.Valinsku ir jo kolege I.Viržinte, jie užsiminė, kad žaidimui reikėtų permainų, naujų vėjų.
I.Viržintė mestelėjo frazę: „Gal Darius galėtų būti naujuoju vedėju?“ Arūnas jai paantrino.
Prisipažinsiu, aš net nebuvau matęs tos laidos, pamaniau, kad jie juokauja, ir sutikau. Ir štai po kelių dienų sulaukiau Arūno skambučio – jis pranešė, kad reikėtų suderinti filmavimo detales.
Nustebęs paklausiau, ar jis kalba rimtai. Arūnas priminė: „Juk pažadėjai.“ Supratau, kad tai ne pokštas.
Taigi prisijuokavau, ir štai jau šešerius metus trunka šis nuotykis.
– Jūsų laida būna įrašyta iš anksto, tad įtampos turbūt patiriate mažiau nei tiesioginiame eteryje dirbantys laidų vedėjai. Vis dėlto su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
– Nors laida ir netiesioginė, tiek žaidėjų, tiek vedėjo emocijos būna gyvos. Įrašas padeda sutrumpinti procesą, kai žmonės sutrinka, pasijunta nejaukiai, neatsakę į paprastą klausimą.
Dažnai tai atsitinka ne todėl, kad jie nežino atsakymo, o todėl, kad jie niekada nebuvę televizijoje, niekada nesėdėję prieš kamerą.
Streso elementas, ko gero, yra pagrindinis dalykas, pakišantis koją visiems dalyviams: žmogus patenka į jam neįprastą aplinką, kai reikia ne tik suvaldyti savo emocijas, bet ir gana greitai rasti atsakymą į pateiktą klausimą.
Jiems turbūt sudėtingiau negu man – aš juk žinau atsakymus į visus klausimus.
Bet būna ir tokių žaidėjų, kurie nesutrinka jokiomis aplinkybėmis ir geba papokštauti.
Pavyzdžiui, kartą į klausimą, kas parašė apsakymą „Marti“, dalyvis atsakė, kad tai padarė Žentas.
Atsakymas pralinksmino ne tik patį žaidėją, bet ir visą kūrybinę komandą, neabejoju, ir televizijos žiūrovus.
– O jeigu nežinotumėte atsakymų į visus klausimus, kaip manote, į kiek atsakytumėte?
– Niekada nevadinau savęs didžiuliu intelektualu arba enciklopedininku, bet, visiškai savęs nenuvertindamas, sakyčiau, kad į 40–45 procentus klausimų turėčiau atsakymus.
– Ar nepasitaiko situacijų, kad kas nors kibtų į atlapus dėl to, jog specialiai pakišote neparankų kausimą?
– O ne. Per visą istoriją gal buvo tik keletas žmonių, nepatenkintų taisyklėmis, neleidžiančiomis pataisyti atsakymo: žmogus staigiai atsako ir iškart suvokia, jog atsakė neteisingai, nori pasitaisyti, bet mūsų žaidimo taisyklės neleidžia keisti atsakymo.
Buvo vienas kitas žmogus, reiškęs nepasitenkinimą, kad neįskaitytas jo antrasis atsakymas.
Šiaip jau mūsų žaidėjų kvalifikacija yra aukšta. Pats maloniai stebiuosi, kad kasmet mūsų žaidėjų intelektinis ir psichologinis lygis vis kyla.
Man malonu matyti tiek daug išsilavinusių, daug žinančių ir išmanančių žmonių, nes supranti, jog tai labai geras visuomenės rodiklis: žmonės domisi, tobulėja, jiems įdomu.
Nors pasitaiko ir tokių, kurie nesuvokia, kur atėjo. Bet tai vienetai, neatspindintys mūsų žaidėjų auditorijos.
– Kaip atrodo šios laidos virtuvė? Žiūrovams gali atrodyti – ateina D.Jurgelevičius į televiziją, pusę valandos pašneka, perskaito klausimus, papokštauja ir gauna už tai solidų atlyginimą. Kaip ruošiatės laidoms? Kas kuria klausimus?
– Jei pažiūrėtumėte į laidos pabaigoje rodomus titrus, pamatytumėte, kiek žmonių kuria šią laidą, – tai didžiulio kolektyvinio darbo rezultatas.
Komandą sudaro klausimų kūrėjai, dekoracijų statytojai, studijos operatoriai, režisierius, garso režisieriai ir kt.
Esminiai šios laidos kūrėjai – klausimų ieškotojai. Tai nemažas kolektyvas – draugiškas ir vieningas.
Svarbiausias uždavinys ruošiant klausimus – kaskart rasti kuo įvairesnių įdomių temų, faktų.
O mano užduotis – ne tik pateikti klausimus, bet ir sugalvoti, kaip juos pakomentuoti. Prieš laidą gavęs klausimus juos atidžiai išstudijuoju, pasižymiu komentarus, prasminius akcentus.
Kiekviename žaidime stengiuosi rasti sau įdomiausią klausimą, jį paversti savotiška intriga.
Pasiruošimas laidai yra ilgas ir sudėtingas darbas, kuris įdomus tuo, kad pats daug sužinai ir tobulėji.
– Kokių savybių reikia žmogui, vedančiam tokią intelektinę laidą kaip jūsų?
– Neatsakysiu į šį klausimą tiesiogiai, norėčiau būti šiek tiek savikritiškas.
Pasakysiu tik tiek – svarbiausia žmonėms, kurie ateina į studiją, sudaryti tokias sąlygas, kad jie nejaustų įtampos ir galėtų susikoncentruoti į klausimus bei atsakymus.
Jeigu žmogus jaus įtampą dėl to, kad yra neįprastoje vietoje, priešais TV kameras, jeigu pasąmonėje kirbės mintis, kad turi gerai atrodyti, nesuklysti atsakydamas į klausimus ir t.t., jis bus žiauriai įsitempęs.
Jeigu jam nepadėsi, jis nejaus jokio malonumo dalyvauti šioje laidoje. Mūsų užduotis sukurti maksimaliai patogią aplinką, kad žmogus paprasčiausiai atskleistų savo žinias ir kartu su visais pasidžiaugtų.
– Kiek klausimų pateikiate per sezoną?
– Per vieną laidą pateikiame apie 200 klausimų, per TV metus – 10 000 klausimų, sužaidžia 576 žaidėjai.
Tai ir moksleiviai, ir garbingo amžiaus senjorai, universitetų dėstytojai, mokytojai, miškininkai, virtuvės šefai, įmonių vadovai, vertėjai, inžinieriai, aktoriai, pardavėjai, IT specialistai, vairuotojai, bedarbiai, studentai, vaiko priežiūros atostogose esančios mamos.
Mūsų žaidimo dalyvio portretas labai spalvingas.
– Kokios temos jums pačiam įdomiausios?
– Man įdomiausia yra istorija, ypač ta, kuri nelabai žinoma, tie niuansai, kurie istorijos pamokose praleidžiami dėl menkavertiškumo.
Bet kai išsamiau susipažįsti su tais niuansais, atrandi, kad jie turėjo labai didelės įtakos bendrai istorijos raidai.
Man maloniausias atradimas būna sužinoti, kodėl buvo taip, o ne kitaip, suvokti, kad istorijos raidą pakeitė kartais subjektyvūs, net primityvūs dalykai.
– O kokius klausimus žiūrovai lengvai išgliaudo, kokie dažniausiai lieka neatsakyti?
– Nustembu, kai žmonės neatsako į primityviausius klausimus, bet čia, matyt, įtakos turi stresas.
O ypač maloniai nustebina žmonės, atsakantys į tokius klausimus, kuriuos ruošdami mes būname beveik tikri, kad jie liks neatsakyti, o kai aš pakomentuosiu, suteiksiu žmonėms papildomų žinių. Ir staiga tą klausimą pateikus žmogus atsako teisingai.
Tai dalykas, nenustojantis manęs stebinti: yra žmonių, kurie turi tokių įdomių ir specifinių žinių, tokios informacijos, kurios gyvenime niekada neprireiks.
– Ko palinkėtumėte sau, žiūrovams, žaidimo „Kas ir kodėl?“ dalyviams, visai Lietuvai kitais metais?
– Linkėjimų galima sugalvoti labai originalių, bet ko reikia paprastiems žmonėms, gyvenantiems visavertį gyvenimą? Reikia stabilumo, taikos ir suvokimo, kad karas, vykstantis kaimynystėje, – tai karas, kurį ir mes kariaujame.
Ačiū Dievui, kad jo nėra tiesiogiai mūsų šalyje, bet tai nereiškia, kad tas karas nėra mūsų. Linkiu, kad tą karą baigtume pergalingai.
O be viso kito, linkiu mums visiems niekada nenustoti stebėtis ir sužinoti ką nors nauja.
