Režisieriaus J.Camerono karjeroje „Titanikas“ buvo netikėčiausias projektas. Ir žiūrovai, ir prodiuseriai jį laikė epinių fantastinių veiksmo filmų autoriumi. „Svetimi“ („Aliens“), „Terminatorius“ („The Terminator“), „Gelmė“ („The Abyss“), „Terminatorius II: paskutinio teismo diena“ („Terminator 2: Judgment Day“), „Melas vardan tiesos“ („True Lies“)... Ir štai 1995-aisiais jis staiga atėjo į studiją „20th Century Fox“ ir pareiškė, kad rengiasi kurti trijų valandų trukmės melodramą, kurios veiksmas vyks didžiulio okeaninio lainerio katastrofos fone. Be to, tai bus labai brangus filmas.
Tačiau prodiuseriai patikėjo J.Camerono nuojauta ir iš pradžių davė jam du milijonus dolerių, kad jis su rusų tyrimų laivo „Akademik Mstislav Keldyš“ mokslininkais nusileistų į vandenyno dugną ir nufilmuotų tikrojo „Titaniko“ likučius.
„Vandens slėgis buvo 2700 kilogramų į kvadratinį colį.
Vienintelis mažiausias įtrūkis batiskafe – ir visi, kas jame buvo, būtų iškart žuvę!“ – su slaptu susižavėjimu pasakojo J.Cameronas.
Iš viso jis leidosi į dugną 12 kartų ir vėliau savo juostoje panaudojo nufilmuotą medžiagą.
„Titaniko“ istorija užvaldė režisieriaus mintis dar devintajame dešimtmetyje, kai jis pamatė dokumentinį filmą apie pirmą ir paskutinį lainerio reisą.
Kažkodėl J.Cameroną hipnotizavo istorijos apie laivų katastrofas, o „Titaniko“ žūtis, jo žodžiais tariant, „buvo visų laivų katastrofų Everestas“.
O dar jį visada žavėjo jūros dugnas. Vėliau jis prasitarė, kad jo pagrindinis tikslas buvo netgi ne sukurti filmą, o gauti iš studijos pinigų, kad galėtų pasisamdyti batiskafą ir apžiūrėti nuolaužas.
Tačiau gelmėse jį apėmė dar didesnis įkvėpimas ir jis nufilmavo juostą, kurios biudžetas galiausiai žiauriai išaugo: nuo pradinių šimto milijonų dolerių išsipūtė iki dviejų šimtų milijonų.
Beje, jeigu įplaukas už parduotus bilietus skaičiuotume atsižvelgdami į infliaciją, „Įsikūnijimas“ būtų antroje vietoje (trys su puse milijardo dolerių), „Titanikas“ – trečioje (3 milijardai 200 milijonai dolerių), o pirmoje vietoje atsidurtų 1939-aisiais pasirodę „Vėjo nublokšti“ („Gone with the Wind“) – per keliasdešimt metų jis pasiekė neįtikėtiną keturių milijardų dolerių sumą.
Prieš pradėdamas darbą J.Cameronas perskaitė viską, kas per daugelį metų buvo parašyta apie „Titaniką“, išnagrinėjo likusių gyvų ir žuvusių keleivių bei ekipažo narių biografijas. Pavadino „Titaniko“ žūtį „didingiausiu romanu istorijoje – tik jis buvo ne parašytas, o iš tikro įvyko“.
Be to, J.Cameronas visada tikino, kad visi jo filmai – pirmiausia meilės istorijos (pavyzdžiui, „Terminatorių II“ jis atkakliai vadina filmu apie motinos meilę). Ir „Titaniko“ melodrama jam buvo ne mažiau svarbi nei katastrofa: jis norėjo, kad žiūrovai suvoktų tragedijos mastą, apverkę įsimylėjėlių likimą.
1997-ųjų gruodžio 19-ąją ekranuose pasirodęs „Titanikas“ tapo brangiausiu filmu kino istorijoje. Ir sykiu pelningiausiu: nepaisant niūrių Holivudo finansų analitikų prognozių, jis tapo pirmąja juosta, uždirbusia milijardą dolerių, o galiausiai pasiekusia milijardo septynių šimtų milijonų atžymą.
Dar šimtus milijonų atnešė pakartotinis išleidimas į ekranus.
Aplenkti „Titaniką“ sugebėjo tik to paties J.Camerono „Įsikūnijimas“ („Avatar“), pasirodęs 2009-aisiais.
Sukūręs istoriją apie Džeką ir Rouz, susitikusius ir išsiskyrusius didžiuliame laineryje, jis ėmė ieškoti pagrindinio vaidmens atlikėjos.
Peržvelgė visas galimas kandidatūras: Winona Ryder, Gwyneth Paltrow, Claire Danes, Reese Witherspoon, Gabrielle Anwar, Nicole Kidman, Angelina Jolie, Uma Thurman, Charlize Theron, Jennifer Aniston... Galvojo net apie Madonną! Surengė keletą kino bandymų. Šnekama, kad arčiausiai vaidmens prasibrovė G.Paltrow, tačiau kažkas nesusiklostė.
O po to horizonte pasirodė jauna britų aktorė K.Winslet (jos sąskaitoje jau buvo „Oskaro“ nominacija už vaidmenį filme „Protas ir jausmai“ („Sense and Sensibility“).
Ji sužinojo, kad Holivude rengiamasi kurti epinę melodramą apie „Titaniko“ žūtį, baisiai susidomėjo, gavo scenarijų ir bebaigiant jį skaityti ašaros paplūdo upeliais.
Ji užvertė J.Cameroną laiškais – siuntė juos į Ameriką kasdien – ir pasiekė, kad režisierius pakvietė ją į kino bandymus Los Andžele.
Kate visai netiko pagal tipažą – J.Cameronas matė smulkią merginą, panašią į Audrey Hepburn, o K.Winslet avi 43 dydžio batus (vėliau, per filmavimą, režisierius ją praminė „Kate sunkiasvore“). Bet ji įsikibo į vaidmenį, skambinėjo J.Cameronui ir šaukė: „Jūs nieko nesuprantante!
Aš ir esu Rouz! Nežinau, kodėl jūs apskritai dairotės kitų aktorių! Jūs pamišėlis, jeigu pasirinksite kurią nors kitą!“ Ir jis pasidavė.
Kaip tik K.Winslet į filmą atitempė L.DiCaprio. Jis buvo labai ambicingas ir abejojo, ar verta vaidinti didžiulio biudžeto Holivudo filme, – jam labiau patiko „rimtas“ nepriklausomas kinas.
Jie susitiko Kanų kino festivalyje. K.Winslet sužinojo, kur gyvena Leonardo, įsibrovė pas jį į kambarį ir tiesiog prirėmė prie sienos: „Užsispyriau įkalbinti jį filmuotis, nes be jo aš nesifilmuosiu, ir viskas. Todėl kad jis „fucking“ genijus. Štai tik todėl!“
Neseniai, 2022-ųjų lapkritį, J.Cameronas prisiminė, kaip daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus L.DiCaprio atėjo su juo susitikti.
„Aš sėdėjau konferencijų salėje, laukiau jo, po to apsidairiau ir staiga suvokiau, kad į tą salę sugužėjo visos mūsų biuro darbuotojos. Jos visos norėjo susitikti su Leo.
Tai buvo kažkokia isterika. Vos pasirodęs jis visus sužavėjo.“
Tačiau J.Cameronas norėjo surengti kino bandymą. „Leo grįžo po poros dienų nežinodamas, kad mes jį filmuosime. Jis manė, kad tai tiesiog dar vienas susitikimas, šįkart dalyvaujant Kate.
Aš tariau: „Eime, kitame kambaryje viskas parengta, aš tau duosiu kelias scenarijaus eilutes, mes tai nufilmuosime.“
O jis atsakė: „Aš skaitymuose nedalyvauju.“ Aš paspaudžiau jam ranką ir pasakiau: „Ačiū, kad užėjai.“
J.Cameronas išties ketino su aktoriumi atsisveikinti visiems laikams.
Tačiau L.DiCaprio greitai perklausė: „Palaukite, jūs norite pasakyti, kad negausiu vaidmens, jei nedalyvausiu bandymuose?“
J.Cameronas atsakė: „Taip. Paklausyk. Tai milžiniškas filmas, kuris atims iš manęs dvejus gyvenimo metus. Kol aš montuosiu, kol bus daromi specialieji efektai, tu spėsi nusifilmuoti penkiuose kituose filmuose.
Ir aš nesiruošiu sužlugdyti šio projekto dėl to, kad per aktorių atranką padariau netinkamą sprendimą. Taigi tu arba dalyvauji bandyme, arba apskritai negausi vaidmens.“
Nors ir labai nenoriai, L.DiCaprio sutiko. „Kiekviena jo kūno ląstelė tiesiog spinduliavo negatyvą – iki pat tos akimirkos, kai pasakiau: „Motoras!“ Ir staiga jis virto Džeku. Kate tiesiog nušvito, ir jie suvaidino sceną. Debesys išsisklaidė, pasirodė saulės spindulys ir apšvietė Džeką. Ir aš supratau: „Viskas, mes radome vyruką.“
Jokio romano tarp Kate ir Leo filmavimo aikštelėje neužsimezgė, bet, pasak L.DiCaprio, visus septynis mėnesius, kol vyko filmavimas, jie buvo geriausi draugai. Per pertraukas tarp filmavimų jie gulėdavo ant „Titaniko“ denio (tai yra beveik natūralaus laivo dydžio dekoracijos). Arba jis savo vagonėlyje žaisdavo kompiuteriu „Tomb Raider“, o ji tai stebėdavo.
L.DiCaprio Kate teiraudavosi, ar tikrai ji mananti, kad jis gražus. K.Winslet atsakydavo: „Tu tiesiog pribloškiantis, gyvuly. Kaip gali taip atrodyti, kai temiegojai dvi valandas?“
Jie labai daug kalbėjo apie seksą. Kai „Rolling Stone“ žurnalistas 1998-aisiais paprašė K.Winslet pasidalyti su skaitytojais patarimais, kuriuos jai davė L.DiCaprio, ji sumišusi atsakė: „Ne, tai pernelyg nešvanku. Jūsų straipsnis taps pornografija, jeigu apie tai parašysite.“
Filmuojant erotinę sceną, pasak K.Winslet, „mano Rouz iš tiesų mylėjo jo Džeką. Tai yra ten, kadre, buvome visai ne mes. Aš nieko tokio Leonardo nejaučiau. Bet buvo labai malonu.
O po to kamera sustojo, jis pakilo ir nuėjo, scena buvo nufilmuota. O aš gulėjau ir galvojau: „Kaip gaila, kad viskas baigėsi.“
Šiaip jau filmavimas jai buvo sudėtingas. „Pirmą kartą gyvenime galvojau: „Nenoriu vaidinti šitame filme.“ Kartais atsibusdavau ir melsdavau: „Dieve, leisk man numirti!“
Aš vos nepaskendau, susirgau gripu, kentėjau nuo hipotermijos, nes per ilgai buvau šaltame vandenyje, – K.Winslet vardijo negandas viename interviu. – Man įtrūko alkūnės kaulas, rankos buvo nusėtos mėlynių – atrodžiau kaip vyro sumušta žmona.
Ant kairiojo kelio randas – paslydau ant denio!
Pačią pirmą dieną pradėjome filmuoti penktą valandą ryto, o baigėme pirmą nakties. Ne kartą dirbome po 20 valandų per parą.
Beje, du trečdaliai jų tekdavo naktinėms pamainoms – juk „Titanikas“ nuskendo naktį.
Kartais pietaudavome antrą valandą nakties, pusryčiaudavome ketvirtą dienos nebesiorientuodami laike.
Ir reikėjo nepamiršti pamiegoti dieną, užsidėjus ant akių specialią kaukę, kad netrukdytų šviesa.“
O filmuojant vieną sceną ją nuleido tris metrus po vandeniu ir pradėjo dublis po dublio filmuoti stambius planus. Orą jai tiekė specialiu vamzdeliu, bet ji vis tiek prisirijo vandens.
„O juk prieš filmavimą manęs net nepaklausė, ar moku plaukti“, – skundėsi aktorė žurnalistams.
Nenuostabu, kad kai 1997-ųjų gegužę K.Winslet paklausė, ar ji dar kartą filmuotųsi filme, kuriame būtų tiek vandens, ji kategoriškai nukirto: „Niekada!“ Tačiau po 20 metų vis dėlto sutiko vaidinti to paties J.Camerono antrajame „Įsikūnijime“, kurio veiksmas vyksta Pandoros vandenynuose.
Parengė Matilda Aleksandravičė
