Apie šį savo kelią, dar negirdėtus faktus ir filmo scenarijų primenančią vardo istoriją, Nomeda papasakojo žiūrovams.
Televizijos laidų vedėja, keramikė, o, kaip paaiškėjo vakaro laidoje, ir pirmoji moteris Lietuvoje, važiavusi žiedinėse lenktynėse – ko apie Nomedą dar nežinome?
Ir nors pati moteris sakė, kad apie ją, matyt, jau esame girdėję viską, vėliau ji prisiminė ir taiklią savo antrosios pusės frazę.
„Mano mylimasis Vytas sako: „Aš niekada nemeluoju, o jeigu meluočiau, neprisipažinčiau“. Man šis posakis labai patinka“, – šypsojosi ji.
Laidoje žinoma moteris atskleidė, dėl ko pyksta ant legendinių „Nomedos“ saldainių, o taip pat pasidalino ir neįtikėtina istorija, kaip gavo būtent tokį retą vardą.
„Mano tėvai, ieškodami man vardo, labai ginčijosi – niekaip nesutarė. Tuomet mano tėvas paskambino mano dėdei ir paprašė patarti.
Kartu jie prisiminė vieną koncertą, kurio metu buvo Rygoje. Stovėdami eilėje ir laukdami bilietų, jie išgirdo, kad šalia mergaitė čiauška lietuviškai.
O kai paklausė, koks jos vardas, ji atsakė: „Nomedytė Valančiūtė“! Jai buvo gal kokie 4-eri metai.
O kadangi ta mergytė buvo labai daili, dėdė pasiūlė tą vardą man – viskas visiems labai tiko“, – pasakojo ji.
Tačiau istorija tuo dar nesibaigė. Po daugelio metų Nomedos pusbrolis, poetas Aidas Marčėnas, į namus atsivedė savo merginą, kurią pristatė kaip būsimą žmoną.
Paklausus, kuo ji vardu, paaiškėjo, kad tai – ta pati Nomeda Valančiūtė!
„Sakyčiau, kad ši istorija yra tokia, kuri indiškam filmui būtų gerai, o kitam jau – banaloka“, – šypsojosi pasakodama N. Marčėnaitė.
Laidoje žiūrovai išvydo ir kultinės, bene pirmosios pokalbių laidos „Nomeda“ laikus.
„Kai kažkada peržiūrėjau nuotraukas, aš nustebau, kad ten man buvo 37-eri“, – prisiminusi pirmuosius metus, kai pradėjo dirbti laidoje, juokėsi Nomeda.
Ir nors televizijoje ji pradirbo net 20 metų, žinoma moteris neslėpė – pati apie tai niekuomet negalvojo. Nomeda jautėsi taip, tarsi televizijoje ji – tik laikinai.
Justinas Jankevičius atkreipė dėmesį ir į kitą niuansą – jog televizijoje anais laikais, rodos, buvo galima daryti kone viską, tad moralės ribas tekdavo nusibrėžti patiems.
„Taip, bet man atrodo, kad per tuos 20 metų, praleistų telike, labai neprisidirbau. Tačiau stuburą turėti tikrai reikia. Tu gali dirbti už pinigus, bet negali už pinigus parduoti savo įsitikinimų, nes tai jau – prostitucija“, – pritarė N. Marčėnaitė.
Ir nors minėtoje laidoje temos būdavo pačios įvairiausios, Nomeda neslėpė – sunkiausi būdavo tie atvejai, kai vaikai pirmąkart susitikdavo su savo tėvais.
„Po kurio laiko paprašiau, kad mūsų studijoje atsirastų psichologas – taip ir atsitiko – nes temos būdavo labai jautrios, subtilios ir dramatiškos.
Pradėjau jaustis labai blogai, kad mes žmones atveriame, o tuomet tiesiog paleidžiame. Vis dėlto, aš dėl nieko nesigailiu, nes kalbėti apie tokius dalykus yra labai verta.
Tai, kad mes apie kažką nekalbame, nereiškia, kad tų dalykų nėra. Labai politkorektiška būtų vaidinti, kad pasaulyje viskas vyksta tvarkingai, ar kad kažko čia nėra.
Bet, deja, yra truputį kitaip. Tačiau mano pozicija visuomet buvo visa tai rodyti maksimaliai širdingai, nedarant iš to pliko ir banalaus šou“, – pasakojo Nomeda.
Daugiau dar niekur nepasakotų N. Marčėnaitės istorijų ir archyvinė laidos „Nomeda“ medžiaga – jau šį vakarą.
